DIDŽIAUSIA PALAIMA - SEKTI KRISTUMI

 A.Veberis

Fondo įstatuose nurodoma, kad pagrindinis fondo tikslas skelbti Dievo Žodį, studijuojant Šventąjį Raštą-Bibliją. Taip pat pažymima, kad fondas teikia nemokamą pagalbą našlaičiams,  invalidams, kaliniams, nepilnamečiams vaikams, kuriais nepasirūpina jų tėvai, bedarbiams, vienišiems nedarbingiems asmenims ir t.t.

  Krikščionybė, kurią įvedė Dievo Sūnus Jėzus Kristus baigia išsigimti. Daugybė krikščioniškų bendruomenių, kurios tarsi naudoja tą pačią Bibliją, tačiau kiekvienoje jų rasime skirtumų. Tikintieji nebeskiria grūdų nuo pelų – suklaidinti.

  Kiekvieno Dievo tarno pareiga skelbti Kūrėjo ir Jo Sūnaus Tiesą. Tą Tiesą, kuri negali būti skirtingai interpretuojama, skirtingai suprantama ar aiškinama.

  Pasaulis ir Lietuva turi skaudžių pamokų dėl klaidžiojimo tamsos labirintais. Šiandieninis pasaulis kraujuoja ir šaukiasi Dievo pagalbos. Neretai beldžiamės ne į Dievo, bet į šėtono duris. Jos atsidaro. Liekame išklausyti ne Dievo, bet velnio – apgaviko. Todėl mūsų viltys sudūžta tarsi bangos į krantus.

   Kad tikintiesiems akys praregėtų, o ausys išgirstų kas sakoma, fondas ėmėsi drąstiškų veiksmų. Dėl aklo tikėjimo, sudegusią Kryžių kalne 1994 metais pagrindinę skulptūrą, pavadintą ,,Marija“, atstatė. Tačiau studijuojant Šventą Raštą su išprūsusiais pasaulio misionieriais - šviesuoliais, kurie skelbia Dievo Žodį ir naudojasi tik Biblijos mokslu, suprasta, kad atliktas darbas prieštarauja Dievo valiai ir Jo Sūnaus mokslui. Skulptūrą 2011 m. rugsėjo mėn.( prastovėjus jai, po gaisro suniokojimo 17 metų ) teko nugriauti, kad neklaidinti tikinčiųjų. Ji buvo virtusi pagonybės garbinamu stabu. „Tikintieji“ jai meldėsi ir  prašė malonių. Deja veltui.

 Tą padarė ir pranašas Mozė. Sudaužė aukso veršį, kuriam izraelitai ir kiti išlaisvintieji iš Egipto vergijos, meldėsi tarsi dievui.

   Vykdant Dievo valią, garbinama skulptūra-stabas pavadinta ‚Marija‘ liko menkavertėmis betono liejinio dūženomis

  Po skulptūros nugriovimo Kryžių kalne, iš suklaidintų tikinčiųjų pasipylė neapykantos banga. Nors Kristus Kalno pamoksle sakė - ,, ... mylėkite savo priešus ( Mt 5,44 ). Ar tai pagrįstas nemokšų ir nesubrendėlių pasipiktinimas iškraipant Raštą, savo pačių pražūčiai?! Vieni keikė sumanytoją, skaitydami, kad atliktas vandalizmo aktas, kiti norėjo akmenimis užmėtyti, treti apspjaudyti bei linkėjo kitokių negandų. Dar baisiasnias kančias už Tiesos Žodžio skelbimą patyrė  Kristus.  Jo veiksmuose nebuvo jokios kaltės. Galiausiai Jį nuteisė myriop. Bet tai buvo Dievo plano dalis. Ne veltui Jėzus sakė: ,, Paskui jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami“ ( Mt 24,9 ). Tačiau kiekvienas buvo perspėtas: ,,Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!” ( Mt 7,3 ). ,,Kas savo brolio nekenčia, tas yra tamsoje, vaikščioja tamsoje ir nežino, kur einąs, nes tamsa užgulė jam akis“ (1Jn 2,11), toliau apaštalas Jonas rašo: ,, Praeina pasaulis ir jo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“ (1Jn 2,17).

                 Kryžių kalne vietoje garbinamo stabo  pastatytos dvi akmens plokštės su Dešimčia Dievo Įsakymų

Kad pasaulio tikintieji nebeklaidžiotų tamsos labirintais kiekvieno krikščionio pareiga prisidėti ne prie šėtono darbų, bet skelbti gerąją naujieną. Palikdamas šį pasaulį, to prašė Dievo Sūnus Jėzus Kristus. Tai galime padaryti įvairiausiais būdais. Šiuo metu pasaulį valdo šėtonas su savo svita. Krikščionys turi būti ypatingai atidūs skleidžiant gerąją naujieną be kliaudos. Nebus krizių, nelaimių, ašarų ir kančių. Viskas pasikeis, jei atsisuksime veidu, o ne nugarą atgręšime Dievui.

    Prisidėti kiekvienas galite pačiu mažiausiu savo asmeniniu indėliu, kuris  suteiks pagalbą stokojančiam našlaičiui ar vargdieniui, Tiesos ištroškusiai sielai. Jūsų įnašas Dievo darbui neliks nepastebėtas Kūrėjo. Jis stebi kiekvieną mūsų judesį ir jį įvertina Jo Teisingumo matu. 

 Mūsų sąskaita – AB,,Swedbank“ LT517300010076812371; Labdaros-paramos fondas ,,Biblijos studijos“ ; kodas-168973076.

 Didelę dalį savų lėšų fondas išleidžia Dievo Žodžio skelbimui bei darbams susijusiems su Dievo Žodžio skelbimu:  pastatytas paminklas ant Kauno marių su užrašu ,,Palaiminti persekiojami dėl teisumo, jų yra dangaus karalystė“ ( Mt 5, 10 ), pritvirtinta granito lenta  Kryžių kalne  su perspėjimu: Nesilenk stabams; Nekvailink savęs; Dievą garbink ( Iz 44, 6-20; Jer 10, 3-21; Apr 19,10 ), Kryžių kalne pastatytas postamentas su dviem akmens plokštėmis su Dešimt Dievo Įsakymų ( Biblija. Išėjimo knyga  20 skyr.), dalijamos nemokamai Biblijos, pranašų knygos, kompaktiniai diskai, kuriuose suprantamai išaiškintos Biblijos tiesos. Fondas padeda vargdieniams finansiškai ir materialiai mokytis, įsidarbinti, susirasti būstą, maistą, aprangą  ir t.t.

      Atsibuskime ir kelkimės švytėdami Dievo palaima, gyvendami Jo šviesoje. Būkime budrūs ir atlaidūs klystantiems. Dievas pažadėjo visoms Abraomo žemės gentims, kad palaimins kiekvieną, kuris laimins Dievo tarną ir  keiks kiekvieną, kas  išdrįs keikti Jo tarną ( Pr 12,3 ).  Apaštalas Paulius įspėjo, kad nebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami klaidingo mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klyskelius. Taigi, Jis liepia ir įspėja Viešpatyje, kad nebesielgtume, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės. Susilaikykime nuo pasmerkimo ir neteiskime, kai patys nesuvokiame,  ką darome. Prašykime Dievo Išminties. Jis stokojančiam ir nuolankiai prašančiam tikrai atsiųs.

  Ramybė Jums, visiems geros valios žmonėms.

GYVAS LIUDIJIMAS-ATSIVERTIMAS

Biblijos Studijos - A.Veberis Gyvas liudijimas 

Šiandien iš vieno savo facebook draugo gavau tokio turinio žinutę:

,,Sveiki, ką tik baigiau skaityti Bibliją, kurią individualiai studijavau daugiau nei pusmetį. Man tik dabar atsivėrė akys. Aš likau šokiruotas. Juk antikristas tai popiežius, sulaužęs dešimt Dievo įsakymų ir klaidinantis žmones, melsdamasis stabams. Man atsivėrė akys ir aš gerokai praregėjau. Supratau, kaip visi žmonės nuo gimimo mulkinami ir klaidinami. Biblijoje niekur neradau, kad reikia melstis Marijai, o ką darome mes? Ką daro bažnyčia, kurią lankiau ir priimdavau sakramentus? Ką daro mūsų bobutės, mamos? Ačiū Dievui, man atsivėrė akys. Nuėmiau nuo sienų visus paveikslus ( Marijos paveikslą sudaužiau, vieną naktį lunatikuodamas per sapnus, nors įprastai to nedarau). Dar liko medinis kryžius šalia namo. Ketinu jį nupjauti. Ar teisingai pasielgsiu, kaip manote?

Atradau tikrus Dievo įsakymus Biblijoje, nors iki tol rėmiausi popiežijos sukurtais. Gal man reikėtų persikrikštyti ne jų bažnyčioje? Dar esu šokiruotas. Apreiškimų knygoje nušvito tiesa. Žmonės eina ne tuo keliu, jie seka antikristą, kurio mulkinimo planas iš ties suktas. Dievas jau daug sykių man apsireiškė įvairiais būdais, anksčiau davė ženklų. Tik dabar permąstau ir suprantu, kaip aš klydau. Parašysiu knygą apie tai, tiesiog tai turiu padaryti. Turiu pradėt švęst šeštadienį, o ne sekmadienį, kaip anksčiau. Kalėdas suprantu kaip Jėzaus gimtadienį, negi ir tai melas?“

Aš jam atrašiau:

,,Sveikas, šiandien džiaugiasi Dangus ir Žemė. Į savo namus dar vienas tikintysis, ieškantis Tiesos ir gyvenimo prasmės, įsileido Kristų. Ilgokai teko Kristui belstis, bet tikslas pasiektas. Šaunu. Tas kelias ne trumpesnis buvo ir pas mane, kol nebuvau rankose turėjęs Biblijos, o paskui su pasišventusiais misionieriais iš Amerikos jos neišstudijavau.
Aš, kaip ir tu, daugiau buvau pridaręs nesąmonių pagal Vatikano - Babelės skleidžiamą melą. Įsteigęs fondą, sunaikinau visą atributiką, stabus, kryžius. Taip pat buvo didžiulis kryžius ir ant mano namo sienos. Nuėmęs sudeginau, medieną panaudojęs šašlykams kepti. Taip pat buvau pastatęs Marijos skulptūrą Kryžių Kalne. Ji buvo virtusi stabu. Suklaidinti tikintieji meldėsi jai, nešė gėles, bučiavo, apkarstė rožančiais, paveikslais. Su išmintingais krikščionimis sudaužėme. Iš betoninės skulptūros liko skalda kelio dangai. Gal girdėjai buvo didelis skandalas, pasiekė ir Amerikos žiniasklaidą?

Daug turiu ką, tau brolau, papasakoti, bet apie tai vėliau. Gal pradžiai žvilgtelėk į keletą mano straipsnių, video. Aš įkeliu nuorodą: http://tikiu.puslapiai.lt/ Šiais metais pakrikštijau dvi labai uolias merginas, kurios suprato Romos katalikų bažnyčios melą. Viena atskrido net iš Norvegijos pasikrikštyti kita iš Anglijos, kad priimtų Kristų ir sektų Jį.“

Po pusdienio gavau šio draugo sekantį atsakymą:

,,Dėkui. Šiandien nupjoviau savo kryžių prie namo, rožančius, paveikslus pakasiau stabmeldžio žemėje. Dabar ant sienos pas mane namie kabo įrėminti Dešimt Dievo Įsakymų. Paskaitinėsiu jūsų info, pažiūrėsiu video. Apie Marijos statulą Kryžių Kalne esu girdėjęs. Aš sudaužiau savąją Mariją ant sienos,- sapne pats to nesuvokdamas per miegus. Dievas to norėjo...“

Iš Kryžių Kalno moters betoninės skulptūros-stabo liko tik skalda kelio dangai

TEMIDĖS GRIMASOS

A.VEBERIS 
                        

Atsiverčiau savo puslapį ir prisiminiau 2008 metus. Tuo metu mano veikla susidomėjo vienas pažangiausių tautiečių skaitomas savaitraštis ,,Laisvas Laikraštis". Susitikau su šio leidinio vyr. redaktoriaus pavaduotoju J.Ivanausku. Teko atlikti jam savo ,,išpažintį''. Kam smalsu,  leiskimės į asmeninę kelionę išklausant mano ir J.Ivanausko dialogo Anykščių kavinėje ,,Bangelė‘‘, po kurios grindimis  teka  upė ,,Šventoji".

2008-12-23 ,,Laisvas Laikraštis“ J.IVANAUSKAS

Temidės grimasos: teisinio nihilizmo šalyje be kaltės nuteisto jaunuolio užtarėjas ir globėjas pats rizikuoja atsidurti kalėjime!..

Buvęs verslininkas ir žinomas visuomenės veikėjas Alvydas VEBERIS, prieš aštuonerius metus įnikęs į Šventąjį Raštą, atrado savo gyvenimo prasmę likimo nuskriaustųjų užtarime ir globoje. Panevėžio rajone, Staniūnų gyvenvietėje, pasistatęs erdvų, apie 700 kv. metrų ploto namą bei įkūręs paramos ir labdaros fondą „Biblijos studijos“, A.Veberis priglaudė ne vieną dešimtį varguolių, padėjo jiems atsistoti ant kojų, susirasti darbą.

Prieš trejus metus į LPF „Biblijos studijos“ vadovą A.Veberį pagalbos kreipėsi, būtais-nebūtais nusikaltimais apkaltinto ir ypatingos skubos tvarka, nuteisto anūko Modesto Valintėlio močiutė Leontina Valintėlienė, kuri, be kita ko, teigė: „Teisėtvarka nepasitikiu, nes neseniai palaidojau neaiškiomis aplinkybėmis mirusį sūnų, dirbusį Panevėžio policijos komisariato, kriminaliniame skyriuje. Kai kreipiausi į įvairias institucijas dėl mirties aplinkybių, negavau jokio atsakymo. Antras sūnus, taip pat mirė  neaiškiomis aplinkybėmis, kurios man iki šiol kelia klausimus ir nerimą“.  

Atsiliepęs į šį pagalbos šauksmą, A.Veberis pats atsidūrė teisėtvarkos gniaužtuose ir iki šiol yra tampomas po teismus. Visa ši paini ir nesibaigianti istorija nesunkiai buvo išnarpliota TV3 laidoje „Abipus Sienos“, parodytoje š. m. balandžio 23 dieną.

Labdaros ir paramos fondo „Biblijos studijos“ veiklos įstatų 8.3 dalyje rašoma: „teikti teisines paslaugas, konsultuoti, atstovauti įvairiuose įstaigose, įmonėse, organizacijose, gauti reikiamą informaciją, siekiant išspręsti atskirų asmenų problemas -  invalidams, kaliniams, našlaičiams, nepilnamečiams vaikams, kuriais aplaidžiai rūpinasi jų tėvai, vienišiems nedarbingiems asmenims, mažai aprūpintoms šeimoms, bedarbiams asmenims, kurių gaunamos pajamos negali užtikrinti minimalaus gyvenimo lygio.“

     Kaip teigia A.Veberis, fondas ne imituoja, o realiai atlieka savo darbą, todėl ir suteikė teisinę pagalbą vienam iš fondo globotinių Modestui Valintėliui, kurį teismas nuteisė keturių epizodų nusikaltimais, remdamasis vieno iš pastovaus aludžių lankytojo, sovietinio saugumiečio sūnaus Jarūno Stanislovaičio pateiktais melagingais parodymais.

     Fondo „Biblijos studijos“ dėka buvo atnaujintas Panevėžio miesto apylinkės teisme tyrimas, ir to pasekoje iš  keturių epizodų teismai paliko galioti tik vieną, kadangi reikėjo pateisinti teisingumo sergėtojų darbo broką, kad prasižengę pareigūnai išvengtų atsakomybės, nes nekaltai apkaltintas Modestas Valintėlis jau išbuvo įkalinime vienerius metus.

     Dėl LPF „Biblijos studijos“ neabejingumo ir suteiktos pagalbos vienam iš savo globotinių - Modestui Valintėliui, valdžios pareigūnai pradėjo persekioti jo užtarėją, bandydami teisiškai susidoroti su pačiu fondo steigėju ir vadovu Alvydu Veberiu.

      Pradžioje pareigūnai su kratos orderiais ir įsilaužimu į buto patalpą, prievarta paėmė fondo buhalterinės apskaitos dokumentus. Ir po dviejų metų nubaudė A.Veberį pagal baudžiamąją bylą 1250 Lt bauda, nors jokia žala nepadaryta nei fondui, nei valstybei, iš kurios fondas nėra gavęs nė cento.

      Po kurio laiko buvo užvesta nauja byla ir jau ketvirti metai tebevyksta teisminiai ginčai, dėl poveikio liudytojams, Modesto Valintėlio byloje. O tas poveikis vienintelis - išsiaiškinti valdžios pareigūnų darbo broką.

Žinomas visuomenės veikėjas Alvydas Veberis yra įsitikinęs:

      „Šiandien visuomenė išlieka abejinga, net matydama valdžios sluoksniuose nežabotą nesiskaitymą su žmonėmis, norą pralobti kitų sąskaita, korupciją, kyšininkavimą bei teisinės valstybės pamatų griovimą, kai tiesa paverčiama melu ir atvirkščiai. Dėl esamos betvarkės, patys išmintingiausi ir darbščiausi Lietuvos žmonės palieka šalį, negalėdami čia išgyventi, o kiti vis dar tikisi permainų, tvarkos ir teisingumo, juk, atrodo, jau pasiektas dugnas, kur dar toliau?..“

      Vykstant teismų posėdžių maratonui dėl kaltinimų pateiktų fondo vadovui Alvydui Veberiui, tiek prokuroras Vygintas Mažuika, tiek Panevėžio apylinkės  teismo teisėja Vilma Gadliauskienė, kaltinamojo prašymus atmetė, todėl pastarajam teko kreiptis į Panevėžio apylinkės teismo pirmininką Arūną Nevardauską, kad šis talkintų teismo proceso darbe. Iš dalies, padėtis pasitaisė. Buvo iškviesti liudininkai, kurių teismas nenorėjo apklausti, ieškodamas tam įvairių pasiteisinimų. Tuo tarpu,  TV3 žurnalistų komanda beveik visus liudininkus apklausė per vieną dieną ir savo laidoje “Abipus sienos” atskleidė visuomenei bylos esmę.

      Išvesta iš kantrybės, dėl teisėtų atsakovo A.Veberio veiksmų, teisėja V.Gadliauskienė, pareikalavo filmuoti teismo posėdžius. Tačiau vėliau suprato, kad padarė meškos paslaugą sau ir kituose teismo posėdžiuose buvo nutrauktas filmavimas, nes būtų galima išsireikalauti medžiagą ir parodyti visuomenei jos elgesį, tiek liudytojų, tiek gynėjų, tiek kaltinamojo A.Veberio atžvilgiu.

Nusivylęs teismų darbu ir persekiojamas mūsų teisėsaugos, LPF „Biblijos studijos“ vadovas  A.Veberis teigia:

      „Ne viename teismo posėdyje, teisėjai be gėdos jausmo tardo liudytojus, kurie gauna paramą iš fondų, labdaros organizacijų, primygtinai klausinėdami nuskriaustuosius, ar jie įtraukti biurokratinio aparato socialiniuose skyriuose į sąrašus, kad jiems galėtų fondai skirti paramą, ir pan.

 Kraujas užverda, klausantis jų postringavimų apie jų protu nesuvokiamas šiandieninio gyvenimo realijas. Juk būtent dėl šios priežasties, kad valdžia yra abejinga pagalbos ieškantiems, privačia iniciatyva įkurti fondai ir nevyriausybinės organizacijos. Jie padeda nuskriaustiesiems, kurie ne tik negali surinkti šūsnį biurokratinių įstaigų išgalvotų dokumentų, bet neturi tam ir galimybių. Juk nuskriaustieji, kuriems padeda privatūs fondai, gyvena laiptinėse, po atviru dangumi, neturėdami nė cento duonos kąsniui, o neretai ir savo asmeninį dokumentą parduoda už pavalgymą. Kokiu būdu vargdieniai biurokratams galėtų surinkti jiems reikalaujamus dokumentus? Teisėjai, vesdami teismo posėdžius, nusigrybauja į visiškas lankas, vietoje to, kad tirtų bylos esmę.

   Atsikvošėkite! Juk dėl jūsų asmeninio gerbūvio ir nusigręžimo nuo nuskriaustųjų, dėl jūsų abejingumo nuskriaustiesiems, kenčia visa tauta. Patys darydami nusikaltimus dangstote tokius pat, kokie esate jūs, ir dėl tuščių ambicijų dirbate niekam vertą darbą, kad susidorotumėte su nepaklusniaisiais. Ar vis dar esate akli, kad tuštėja Lietuva, nes darbingi žmonės kaupia turtus, išvykę svetur. Taip turtėja svetimos šalys, o mūsų šalies gyventojai nesuduria galo su galu ir skursta. Valdžia pjauna šaką, ant kurios pati sėdi. Bet ar neliksite prie suskilusios geldos? Atsibuskite!..“

LPF „Biblijos studijos“ vadovas Alvydas Veberis trumpai apie save:

„Tėčio skatinamas, baigęs Radviliškio mieste aštuonmetę mokyklą 1966m. įstojau į Panevėžio hidromelioracijos technikumą, kurį baigiau 1970m., įsigydamas hidrotechniko specialybę. Noriu pažymėti, kad tuo metu technikumas, turėdamas aukštos kvalifikacijos dėstytojus, paruošdavo specialistus, pranokstančius šių dienų aukšųjų mokyklų lygį. Įgijęs specialybę, virš 20 metų dirbau melioracijos sistemoje įvairiuose respublikos rajonuose. Lavinti savo gebėjimus teko studijuoti  Lietuvos žemės ūkio akademijoje.

Vėliau, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, pradėjau dirbti prekybos srityje, teko studijuoti Maskvos kooperacijos institute, kad įgyčiau prekybos-ekonomisto specialybę.

 Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kad galėčiau materialiai aprūpinti šeimą, tinkamai išauklėti ir išleisti į gyvenimą vaikus, dirbau prekyboje verslininku. Aplankiau pačias tolimiausias Rusijoje Sibiro platybes bei užsienio šalis. Kuriantis šalyje prekybos tinklui, įkūriau Panevėžyje privačią maisto prekių parduotuvę.

     Ieškodamas gyvenimo prasmės ir suvokdamas, kad turtai ir pinigai neatneša gyvenimo pilnatvės, pradėjau įgyvendinti nuo mažens išsvajotą Dievo tarno profesiją. Pradžioje, studijuodamas Šventą Raštą su gerai žinomu ir gerbiamu Panevėžio krašte teologijos mokslų licenciatu, kunigu Algirdu Daukniu. Tikra laimė nusišypsojo, kai Šv.Raštą studijuoti pakvietė Amerikos misionieriai iš krikščioniškos Kristaus bažnyčios, kur žinias gilinausi neakivaizdiniu būdu mokydamasis tarptautiniame „SUNSET“ Biblijos institute, Teksaso valstybėje, Lubocko mieste.

     Amerikos misionieriai ruošė  vietinius Dievo tarnus, kurie galėtų skelbti Gerąją naujieną žmonėms savo šalyse. Todėl po kurio laiko, aš buvau paskirtas vyresniuoju ir talkinau Kristaus  bažnyčiai, pamokslaudamas ir mokydamas „Šv.Rašto“ tikinčiuosius.

      Asmenine iniciatyva, 2002m. įkūriau labdaros-paramos fondą „Biblijos studijos“, kurio tikslas padėti varguoliams, pirmenybę teikiant „Švento Rašto“ studijoms. Tas darbas tęsiamas iki šiol. Įgijęs žinių, aplankiau visą eilę Lietuvoje esančių krikščioniškų bendruomenių. Jose sutikau nemažai klaidintojų. Šalies liaudis patikli ir vangiai gilina žinias, studijuodama „Šventą Raštą“, todėl  vyraujančiai katalikų bažnyčiai tas labai paranku, nes tamsuolius lengviau mulkinti ir valdyti. Aš bendrauju tik su tomis bendruomenėmis, kurios prisilaiko „Švento Rašto“ tiesų. Dievo žodį skelbiu visur: gatvėse, ligoninėse, įkalinimo įstaigose nuteistiesiems, privačiai, o taip pat studijuoju ir mokau savo įkurto fondo „Biblijos studijos“ patalpose.“

- Kažkada buvote verslininkas, o dabar esate Panevėžyje 2002 metais įsikūrusio paramos labdaros fondo „Biblijos studijos“ steigėjas ir vadovas. Įstatuose skelbiama, kad šio fondo svarbiausias tikslas – rūpintis nelaimės ištiktais žmonėmis, globoto senelius, invalidus, specialiąsias mokyklas, našlaičius, ligonius, rūpintis jų užimtumu.

Kodėl nusprendėte pasitraukti iš verslo ir imtis kilnios misijos – padėti likimo nuskriaustiesiems?

- Tiesą sakant, nuo pat mažumės, kai man buvo tik šeši metukai, mūsų namuose kaime, Radviliškio rajone, lankydavosi kunigai, kurių kalbos ir pamokymai man paliko nemenką įspūdį. Ilgainiui idėja kunigauti ir dvasinės vertybės tapo man priimtinos, tačiau nebuvo net minties, kad ir aš galėsiu kada nors tapti kunigu, kadangi augau didelėje šeimoje. Materialinis skurdas namuose, nepritekliai, kartais neturėdavome ką valgyti, o į mokslus išleisti devynių asmenų šeimą mano tėvukai neturėjo tokių galimybių. Išsimokslinti kunigu mano mintyse buvo nepasiekiama svajonė.

Stengdamasis išlaikyti gausią šeimą, mano tėvukas dirbo melioratoriumi, liaudyje vadinamais ,,zimagorais“ ( tuo metu buvo jų didžiausi atlygiai ). Kai baigiau vidurinę mokyklą man tėtis patarė mokytis šio amato Panevėžyje ir įgyti melioratoriaus techniko profesiją. Tuomet  galėsiu dirbti  šio amato ne sunkų fizinį darbą, kaip tėtis, bet protinį-vadovauti. Įgijus specialybę, virš dvidešimt metų man teko vadovauti įvairiuose Lietuvos rajonuose melioracijos sistemoje. Dirbau meistru, inžinieriumi, viršininku. Šis darbas leido materialiai man aprūpinti savo šeimą, išleisti tris vaikus į mokslus, paruošti juos gyvenimui.

 Kai mano materialinis gyvenimas pagerėjo, galėjau daugiau laiko skirti dvasinėms vertybėms, tobulinti žinias teologijos srityje. 2000 metais Panevėžyje teko susitikti su į Lietuvą atvykusiais amerikiečiais misionieriais, pradėjau studijuoti Bibliją. Tuo metu mano didžiausias troškimas buvo išmanyti bei suvokti Biblijos tiesas ir Dievo žodį.

  Sutikti Amerikos misionieriai, priklauso „Kristaus bažnyčiai“. Jie važinėja po visą pasaulį, skelbdami Dievo Žodį, studijuojant Bibliją. Jie yra įsteigę savo skyrius Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose. Didelį įspūdį man padarė jų mokymas, kadangi netrukus aš pradėjau neakivaizdiniu būdu studijuoti Bibliją jų institute JAV.

  Biblijos studijos – tai nesibaigiantis procesas žmogaus žemiškame gyvenime, kadangi tos žinios yra labai subtilios, informacijos gana daug ir jos niekada nebus pertekliaus kasdieniniame gyvenime.

- Žodžiu, svetimšaliai misionieriai, atvykę į Lietuvą iš Amerikos, tarytum, „užkrėtė“ jus Biblijos dvasia?

- Taip, tai mane įkvėpė ir paskatino domėtis dvasiniais dalykais. Juolab, kad šis troškimas buvo išlikęs manyje dar nuo mažumės, o dabar aš pradėjau rimtai studijuoti Bibliją. Ilgainiui pamačiau, kad aš, kaip ir kiti krikščionys, sėkmingai galiu skleisti Dievo žodį, nevaržomai pamokslauti, nepriklausomai nuo to, esu vedęs ar ne. Katalikų bažnyčios tarnai, kaip žinote, privalo būti nevedę, laikytis celibato, o tik tada jie gali būti kunigais, skleisti Dievo žodį ir pamokslauti.  Krikščioniškose bažnyčiose, net ir pačioje Biblijoje yra skelbiama, kad, pirmiausiai vyskupas ir Dievo tarnai  turi būti vedę, užauginę dorai vaikus,  tik po to skleisti Mokymo tiesas krikščionių bendruomenėje. Mano akys nušvito, kai  supratau, kad galiu būti vienas iš Dievo tarnų ir pasitarnauti kilniam tikslui. Tokiu būdu, pradėjau ne tik pamokslauti, bet ir vystyti paramos, labdaros veiklą, įkūręs fondą „Biblijos studijos“.

- Kaip suprantu, lemtinga jūsų gyvenimo kryžkelė įvyko 2000 metais, o iki to laiko mes jau dešimt metų gyvenome nepriklausomoje Lietuvoje. Ar būtent per šį laikotarpį jūs tapote klestinčiu verslininku?

- Taip, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, užsiėmiau prekybos verslu, vykdavau į Rusiją bei kitas užsienio valstybes. Sukaupiau nemažai lėšų ir pasistačiau Panevėžyje didžiulius, 700 kv. metrų gyvenamojo ploto, namus.  O sovietiniais laikais aš buvau eilinis tarnautojas, turėjau rūpintis savo šeima, vaikais,  nebuvo iš ko dar kažką globoti ar šelpti.

  Kai mano vaikai išvyko mokytis ir dirbti į užsienį (dukros į Angliją ir JAV, sūnus šiuo metu gyvena Anglijoje), tai aš pamaniau, kad šis didelis namas gali būti panaudotas globai socialiai remtiniems vaikams, kurie iš tikrųjų nei tokių galimybių, nei tėvų neturi. Taip ir pradėjau rūpintis vargingaisiais.

- Sakote, kad jūsų dukros Amerikoje, o sūnus Anglijoje. Kodėl gi jie negali drauge su jumis gyventi ir darbuotis čia, Lietuvoje? Kodėl jūsų vaikai nusprendė išvykti, kaip ir daugelis mūsų tautiečių, tapti emigrantais?

- Kiekvienas žmogus šitoje žemėje turi savo rankomis užsidirbti duoną ir savarankiškai gyventi. Sulaukę pilnametystės ir paruošti gyvenimui, mano vaikai išvyko mokytis į užsienį. Ten įgijo tam tikrų žinių ir sugebėjimų, sukūrė savo šeimas bei savarankiškus gyvenimus. Visi vaikai materialiai prisideda prie mano įsteigto fondo socialiai remtiniems žmonėms, bet kartu su manimi negyvena. Praktiškai, vaikai, kai tie paukščiai, juk beveik visada išskrenda iš tėvų lizdo ir gyvena savus gyvenimus.

- Bet jums, kaip tėvui, ar ne skaudu, kad jūsų vaikai gyvena ne Lietuvoje, o kažkur svetimoje šalyje?

- Iš tikrųjų, man skaudu, kad nesame kartu, ir šiandien su didele širdgėla žvelgiu į jaunus žmones, išvykstančius iš Lietuvos, paliekančius savo mažus vaikus seneliams arba visai svetimų žmonių globai. Tai yra didžiulis moralinis nuosmukis, pastaraisiais metais pastebimas mūsų šalyje, valdžios nepakankamas dėmesys, nesirūpinimas jaunąja karta, kuri priversta palikti gimtinę. Dėl tokios šiuo metu vykdomos Lietuvoje tautos genocido politikos aš labai pergyvenu ir galbūt dėl to padedu kitiems, kurie net neturi tokių galimybių išvažiuoti į užsienį, o čia negali pragyventi iš savo minimalios algos. Dauguma jaunų žmonių net neturi darbo, neturi jokių specialybių, kadangi jų tėvai neparuošė gyvenimui.

- Ar jūsų žmona pritaria jums ir palaiko šią kilnią misiją – tarnauti pažemintiems ir nuskriaustiesiems?

- Kai mūsų vaikai suaugo, mes su žmona Onute išsiskyrėme. Šiuo metu jau dešimt metų, kaip gyvename atskirai, bet mūsų santykiai yra normalūs, abu rūpinamės savo vaikais. Tačiau jinai nėra tokia stipri ir mano labdaringos veiklos nepalaikytų. Manau, tai jai būtų per sunki našta.

- Nors ir rūpinatės kitais žmonėmis, bet ar nepagalvojote, kad ir pačiam reikėtų susirasti

gyvenimo draugę? Juk būti vienam žmogui nėra labai gerai, ar ne?

- Tiesą sakant, savo amžiuje kitos gyvenimo draugės net neieškau. Esu taip užimtas, kad neturiu nei laiko, nei galimybių kažko ieškoti, mėginti atrasti tokią gyvenimo draugę, kuri prisidėtų prie mano veiklos. Paprasčiausiai, aš jos neieškau ir nemanau, kad man to reikėtų. Esu fiziškai stiprus žmogus ir dvasiškai nesijaučiu vienišas. Manau, kad dvasininkas niekada nėra vienišas, kadangi jis žino, kad su juo visada yra Kūrėjas, su kuriuo bet kada gali dalintis savo mintimis bei rūpesčiais.

- Tai dvasine prasme nesijaučiate vienišas, o bendražmogiška?

- Bendražmogiška prasme, lygiai taip pat, kaip ir dvasine, vienišas nesijaučiu, kadangi didžiulis užimtumas neleidžia nuobodžiauti. Apart teikiamos pagalbos savo globotiniams, turiu labai daug laiko ir energijos skirti šio kontingento žmonių socialinių problemų išsprendimui. Tenka susidurti  su biurokratiniais darbuotojais, sprendžiant žmonių problemas, dažnai dalyvauti teismuose, sprendžiant nuskriaustųjų bylas, kai be jokios kaltės jauni žmonės yra uždaromi į kalėjimus. Taip įsisukus, net nebelieka laisvo laiko kažkokiems pamąstymams apie savo asmeninį gyvenimą. Esu pilnai apkrautas darbu.

- Ar nemanote, kad ilgainiui tapote savotiška alternatyva valstybinėms socialinėms institucijoms, kurios privalėtų rūpintis likimo nuskriaustais žmonėmis?

- Iš tikrųjų, taip ir yra. Šioms institucijoms nei tokie fondai, nei tokia pagalba nėra reikalingi. Matomai, jiems iš to jokios naudos, jeigu privatūs žmonės rūpinasi tais, kuriems būtina pagalba. Valdžios biurokratai biudžeto pinigus plauna per savo organizacijas, o galutinį adresatą tos lėšos, deja, ne visada pasiekia.

- Šventame Rašte yra sakoma: „Mylėk savo artimą, kaip pats save“. Ar jūs jau nebenorite rūpintis tik savimi ir savo artimaisiais?

- Jeigu aš pats savimi nepasirūpinčiau, turbūt, dabar būčiau alkanas ir negalėčiau alkano papenėti. Iš tikrųjų, su Dievo pagalba aš esu ir pasisotinęs, ir tuo pačiu dar nėra pritrūkę šitiems vargšams būtinų lėšų. Ir kai manęs kas nors paklausia, iš kur aš gaunu lėšų, kartais net pats stebiuosi, tačiau iki šio laikmečio man lėšų pragyvenimui ir  labdaringai veiklai vystyti užtekdavo.

- Ar didelis žmonių ratas, kuriais jūs šiuo metu rūpinatės?

- Daugiausiai vienu metu mano namuose gyveno penki asmenys, išlaikomi tik iš mano lėšų ir tų verslininkų, kurie prisideda prie fondo labdaringos veiklos. Privačia iniciatyva tai yra labai daug. Paprastai, tie žmonės pastoviai negyvena mano namuose, o tik tol, kol išsprendžiamos jų  gyvenimo problemas. Aš jiems padedu, o paskui jie verčiasi savarankiškai. Juk dažnai pasitaiko įvairių atvejų, sunkių momentų kiekvieno gyvenime. Tarkim, iš vaikų namų išėjęs žmogus, papuola į gatvę, gyvena laiptinėse, miškuose ir taip toliau. Tokius aš priglaudžiu, kol išsprendžiu jų integracijos į visuomenę problemas. Bandau drauge su jais rasti išeitį, kol galų gale tai pavyksta.

Pavyzdžiui, vienas našlaitis su psichine negalia, iš vaikų namų papuolęs į gatvę, gyveno mano namuose net keturis metus, kol pagaliau, per didelius triukšmus, pavyko išspręsti jo problemas, užtikrinti jam valstybės paramą. Tam prireikė net keturių metų ryžtingų žygių kovoje su mūsų biurokratais, varstant įvairių institucijų duris, kol jie išgirdo ir suprato, kad žmogus su įgimta negalia pats negali pasirūpinti savimi.

Šiandieną tas žmogus turi labai geras sąlygas, yra apgyvendintas Panevėžio miesto viešoje įstaigoje „Vilties namai“, ten juo pilnai pasirūpinta.

- Bet gi tokių likimo nuskriaustųjų yra daugybė mūsų šalyje ir vien savo įsteigto fondo pastangomis visiems gi nepadėsite?

- Iš tikrųjų, jų labai daug ir jeigu visi kreiptųsi į mano įsteigtą paramos fondą, visiems negalėčiau padėti. Bet nors vienam žmogui išsprendus jo problemą, jam pagelbėjus, aš manau, kad padarau gerą darbą. Man jau pavyko padėti ne vienai dešimčiai žmonių, kurie kreipėsi į mane pagalbos.

- Man jūsų veikla kažkiek primena E.Mildažytės vedamą laidą „Bėdų turgus“. Ar jūs susisiekiate su šia ponia?

- Editai Mildažytei yra truputį paprasčiau, nes ji turi televizijos eterį, reklamą ir „Bėdų turgui“ verslininkai padeda dėl naudos sau, siekdami reklamuoti save, savo prekes, firmas ir panašiai.  Mano įsteigtas paramos fondas tokios galimybės neturi, todėl man žymiai sunkiau dirbti. Man pačiam tiesiogiai tenka ieškoti tų lėšų privačia iniciatyva, dalinti tai, ką pats esu sukaupęs per savo gyvenimą. Kur kas lengviau televizijos ekrane paprašyti lėšų labdarai, o verslininkai mielai paremia ir kartu reklamuojasi. Jie tampa matomi.

- Ko gero, sutiksite, kad socialinė atskirtis visuomenėje didėja, priklausomai nuo šalyje vykdomos politikos. Kaip vertintumėte mūsų valdininkų indėlį, sprendžiant opias socialines problemas Lietuvoje?

- Ne viename savo straipsnyje aš esu minėjęs, kad Lietuvoje yra vykdomas tautos genocidas. Taip nesirūpinti ta grupe žmonių, kuri labiausiai pažeidžiama, parodo mūsų valdininkijos abuojumą ir nužmogėjimą. Tai didžiulė nelaimė tiek mūsų šalyje, tiek visame pasaulyje. Dvasinės vertybės valdžios yra nustumtos į šoną, o apsukrūs valdininkai tik naudojasi tomis materialinėmis vertybėmis, kurias sukaupė paprasti dirbantieji. Deja, tie dirbantieji, bėdoms prispaudus, susilaukia ne valdžios paramos, o atvirkščiai, susidorojimą, prisidengiant biurokratine tvarka. Šiandien visi akivaizdžiai matome, kad mūsų valdininkija korumpuota, nedora, nesąžininga. Galbūt telieka už juos melstis, kad jie praregėtų, įgautų proto ir išminties.

- Bet kuriuo atveju, verta melstis, tačiau vienas lauke ne karys. Šiuo metu Lietuvoje yra įregistruota apie 40 politinių partijų, tad ar nebandėte šlietis prie kažkurios iš jų ir drauge realizuoti savo kilnias idėjas?

- Politinės partijos, kokios jos bebūtų, nei viena neišsprendė žmonių problemų. Žmonės greitai nusivilia politinėmis partijomis. Didžiausia ir galingiausia partija yra ta, kurios vadovas yra Dievas ir Jo Sūnus Kristus, skleidęs Dievo žodį žemėje prieš du tūkstančius metų. Ir jeigu mes laikytumėmės šios partijos įsakymų - Dešimties Dievo įsakymų, tai tvarka pasaulyje būtų visai kitokia, nei dabar. Tik žmonių mąstymas ir geranoriškas elgesys gali pakeisti tiek valdymo sistemą, tiek ir patį žmogų!

 Prisišliejęs prie vienos ar kitos partijos ne kažin ką telaimėčiau. Niekam ne paslaptis, kad kiekvienoje partijoje labai daug žmonių, kurie įstoja į partiją ne dėl įsitikinimų ir kilnių idėjų, bet dėl karjeros, dėl naudos sau. Politikų deklaruojamos idėjos retai kada grindžiamos realiais darbais. Visos mūsų politinės partijos turi daug gražių idėjų. Tarkim, A.Valinsko partija siūlo remtis Dešimčia Dievo įsakymų. Regis, kas galėtų būti gražiau? Bet ar iš tikrųjų jų veiksmai ir darbai neprasilenkia su pagrindiniais Dievo įsakymais? Paprastai, nuslystama į šoną, palieka deklaracijos, už kurių nesimato pozityvių darbų. Visos politinės partijos, kurios deklaruoja gražias idėjas, tačiau jomis iš tiesų nesivadovauja, yra pasmerktos pražūčiai.

Kol žmonės neturės tvirtų dvasinių pamatų savyje, o tik deklaruos gerus norus kažką padaryti, tol rezultatai iš esmės pakeisti situaciją bus niekiniai. Ypač tai akivaizdu šiandieninėje politikoje, kai Lietuvos liaudis, ganėtinai nusivylusi, nebepasitiki politikais ir netiki jų deklaruojamais ketinimais įveikti ekonominę krizę šalyje.

- Buvęs parlamentaras, teisininkas Kęstutis Čilinskas mano, kad atėjo laikas pačiai liaudžiai imtis daugiau iniciatyvos ir esminės permainos šalies gyvenime turėtų prasidėti iš apačios, bet ne iš viršaus nuleidžiamos valdžios direktyvų pavidalu. Ar pritartumėte šiai idėjai?

- Be abejo, tautos vienijimasis Lietuvai yra tiesiog būtinas. Jėga, sutelkta žmonių masėje, visuomet didesnė ir todėl jungimasis galėtų atnešti nemažai naudos. Aš labai gerbiu teisininką Kęstutį Čilinską, jo mintys labai konstruktyvios. Tačiau šaukštas medaus, patekęs į deguto statinę, susimaišo ir jo nebelieka. Todėl ir K.Čilinskas, pamatęs kad šitame Seimo „jovale“ negali nieko pakeisti, nusprendė pasitraukti iš politikos. Ir dabar, dirbdamas savo tiesioginį advokato darbą, vienydamasis su bendraminčiais ir bendraudamas su žiniasklaida, manau, pasieks kur kas daugiau Lietuvos labui.

- Kaip vertinate mūsų žiniasklaidą ir jos vaidmenį šalyje vykstantiems procesams?

- Masinės informacijos priemonės neretai klaidina žmones. Ypač tie, kurie turi daug pinigų, naudoja biudžeto pinigus užsakomiesiems straipsniams finansuoti, Lietuvos gyventojus tiesiog kvailina. Išprusę žmonės sugeba atskirti grūdus nuo pelų, o paprasta liaudimi yra manipuliuojama. Visais įmanomais žiniasklaidos kanalais žmonėmis bando manipuliuoti valdžios klano voratinklis, kuris šiuo metu valdo Lietuvą.

- Sakote „valdžios klano voratinklis, kuris šiuo metu valdo Lietuvą“. Man ši jūsų mintis susišaukia su nauju žurnalisto Vytauto Matulevičiaus dokumentiniu filmu „Tyrimas, supurtęs klaną“, kuriame atskleidžiami mūsų valstybės užvaldymo užkulisiai, nagrinėjamos įvykdytų nusikaltimų ištakos, kurias dengia politizuotas Valstybės saugumo departamentas. Ką bepaimtume, VSD karininko V.Pociūno žūtį ar neskaidrų sandorį „LeoLT“, visur tas pats „valstybininkų“ braižas, ar ne?

- Manau, ne tik „LeoLT“ sandoris, skandalingai pagarsėjęs visoje Lietuvoje, bet ir „Mažeikių naftos“, „Alitos“ privatizavimas bei kitų stambių objektų privatizacija, net ir paprastam žmogui yra suprantama, kad tai nešvarūs sandoriai, nešvarūs pinigai, kurių dalis nukeliauja į oligarchų kišenes. O kas jiems gali pasipriešinti? Manyčiau, kad net šalies prezidentas V.Adamkus tam turi per mažai galių ir negali imtis pilnos atsakomybės. Bandant pasipriešinti šiam klanui, ne išimtis ir mirtini atvejai. Pavyzdžiui, tik pažvelkime atidžiau į karininkų Juro Abromavičiaus, Vytauto Pociūno arba buvusio „Mažeikių naftos“ vadovo Gedimino Kiesaus žūties aplinkybes, ir bus aišku, kokios jėgos valdo mūsų valstybę.

- Tokiu atveju, ne tik Seimas, Vyriausybė, bet ir prezidentas V.Adamkus yra tik žaisliukas to „valstybininkų“ klano rankose, vykdant stambaus masto aferas?

- Būtent taip aš ir galvoju, kad prezidentas V.Adamkus yra tik marionetė to klano, šiuo metu užvaldžiusio Lietuvą, rankose.

- O jeigu taip yra iš tikrųjų, tai ar tauta gali pagaliau praregėti ir pasipriešinti tam klanui, toms šešėlinėms struktūroms?

- Tauta visa tai mato. Bet jeigu tam kas nors bando priešintis, tuoj tas žmogus sumenkinamas, išmetamas iš darbo ir, pagaliau, su juo susidorojama per sufabrikuotas bylas teismuose, sodinant į kalėjimą  ar pan. Pažangesnis, išsilavinęs jaunimas, matydamas kuo viskas baigiasi, bandant ieškoti teisybės Lietuvoje, išvyksta svetur, emigruoja į užsienio šalis ir ten bando įsikurti, gyventi.

 Didžioji pažangios tautos dalis jau išvykusi, o liko tik pensininkai, bedarbiai ir kiek mažiau suprantantys oligarchijos klano intrigas ir klastą. Tokie žmonės negali rimčiau pasipriešinti, juolab, kad mūsų liaudis yra įbauginta. Net ir įvykę rinkimai parodė, kad juose dalyvavo nedidelis procentas rinkėjų, nes dauguma žmonių mato, kad jie pakeisti nieko negali. Krizei gilėjant, aš esu tikras, emigruojančių iš Lietuvos skaičius tik didės.

- Tad ir vilties antrai demokratinio Sąjūdžio bangai, kurios taip viliasi teisininkas K.Čilinskas, belieka vis mažiau?

-          Manau, mums reikalingi geri vadovai, tokios morališkai, dvasiškai stiprios, išprūsusios asmenybės, kaip teisininkas Kęstutis Čilinskas, kuriais pasitikėtų tauta. Tik jie galėtų pasipriešinti  oligarchinio klano savivalei ir padėtų Lietuvai pakilti iš to dugno. Kaip ir visais laikais, taip ir dabar, tautai reikalingas patikimas vedlys. Politikoje reikalingi nauji, keliantys pasitikėjimą veidai, doroviškai stiprios asmenybės, kurių žodžiai nesiskirtų nuo darbų. Tokiais žmonėmis pasitikės liaudis. Juk žuvis genda nuo galvos. Šiandien galvos pašvinkę. Ne už kalnų tas laikas, kai  liaudis tikrai sukils. Tai tik laiko klausimas.

p.s. dėl mano suteiktos pagalbos globotiniui M.Valintėliui, jam sutrumpintas įkalinimo laikas, iš 4 kaltinimų liko tik vienas, kad pateisinti teisėsaugos nusikaltėlių darbą, o aš gavau įkalinimo bausmę, realiai neapribojant laisvės. Valstybės kaltintojas - prokuroras prašė tik baudos. Kova tęsėsi septynerius metus. Tokios teisinio nihilizmo grimasos. Jos dar neišgyvendintos ir tęsia darbą.

Abipus sienos. Alvydas Veberis

PRAREGĖK , LIETUVA

        

           Alvydas VEBERIS

DIEVO   TIKSLAS - IŠGELBĖTI PASAULĮ

 SAVO UŽSISPYRIMU IR RIBOTU PROTU  BAIGIAME SUNAIKINTI PASAULĮ IR SAVE

         Raginu,

                           PRAREGĖK ,  LIETUVA,

Esu ne rašytojas, ne teisuolis ir ne keistuolis.  Nesu ir tobulas, nes šiame  pasaulyje tai niekam nėra duota. Esu paprastas kaimo valstiečio sūnus, gyvenantis šioje žemėje. Esu tas, kuris turiu ne vieną siųstą Dievo regėjimą  bei priėmęs Kristaus nurodytą krikštą, kai sulaukiau penkiasdešimt metų. Bet priėmiau savo valia, niekieno neraginamas, pagautas Šventosios Dvasios įkvėpimo. Tai įvyko ekspromtu, kai Amerikos misionieriai pasiruošė krikštyti mano bendravardį, o aš apie tai nieko nežinojau, nors kartu studijavau Bibliją. Matyt, mano bendravardis  Alvydas, man apie tai nežinant,  buvo misionierių paprašęs jį  pakrikštyti. Tai buvo sekminių savaitė. Aš sužinojęs nuliūdau, nes norėjau to paties. Bestudijuodamas su amerikiečiais jau žinojau, kad Romos katalikų bažnyčios krikštai  tik gimusiems, tai bažnyčios sugalvotos tradicijos ir migla bei apgaulė jų ,,nekaltam“ verslui. Apgaulė pasipelnymo tikslams. Krikštas - tai kiekvieno krikščionio savanoriškas kelio pasirinkimas. To kelio, kuriame jaučiame pilnatvę, ramybę, meilę, pasitenkinimą ir naudą kam tarnausime. Kur matome tos prasmės vaisių -  Dieve, ar aklai sekdami Jo priešininko piktojo - šėtono, vadinamo velniu, pėdomis.

 Aš pareiškiau amerikiečiams savo norą krikštytis ir, savo nustebimui, gavau teigiamą atsakymą. Jie apsidžiaugė mano pageidavimu. Buvau tam kūniškai visiškai nepasiruošęs, neturėjau net rankšluosčio po panardinimo krikšto metu. Tuo pasirūpino  amerikiečiai. Šaltokame Nevėžio upės vandenyje, ties Panevėžio Ekrano gamyklos užvanka, buvau panardintas su visais iki pusės rūbais - džinsais, nes pagalvojau, kad trumpikės tam atvejui netiks.

   Dievo Dvasia mane, kaip ir kiekvieną mūsų, lydėjo nuo mažens. Kitas klausimas - su kokia dvasia mes bendraujame. Juk mus supa ne tik Dievo, bet ir piktojo dvasios  (angelai). Kai buvau mažas ir kaimuose kalėdodavo kunigai, aš su pavydu į juos žiūrėjau ir maniau, kad man augant didelėje devynių asmenų šeimoje, to jausmo niekada neteks patirti. Maniau, kad kunigai yra išsilavinę, išmintingi, išsidabinę, nevedę... žodžiu, aukštuomenė - išrinktieji. O mes vargetos, tamsuoliai tinkami tik ponų tarnystei ir jų įnoriams tenkinti. Dabar, studijuodamas Bibliją ir atviriau susipažinęs su vyskupais, kunigais, vienuoliais, misionieriais bei įvairių konfesijų krikščioniškų bendruomenių vadovais bei jų nariais, pamačiau kaip aš klydau. Šiandien, išauginęs trejetą dorų savo vaikų, skelbiu Dievo Žodį. Tokia nuostata nurodyta ir Biblijoje (1Tim 3, 2-5). Esu įkūręs labdaros - paramos fondą ,,Biblijos studijos“, kad galėčiau padėti našlaičiams, vargdieniams, paklydusiems tamsoje, nelaimėse, skausmuose... Deja, daugelis tamsuolių ar suklaidintų tikinčiųjų, save laikančių krikščionimis bei įvairių konfesijų vadovai atmeta Dievo Žodį, Jo nustatytą tvarką, keičia Dievo Įsakymus savais. Matome ir stebime atmetusiųjų pasekmes, jų nelaimes ir kančias. Jie turbūt ir patys, užhipnozuoti tamsos bei melo tėvo - piktojo klaidinimų, nesupranta (arba suprasti nenori, atmesdami TIESĄ) dėl ko jiems taip nesiseka. Užsispyrę kietasprandžiai, suklaidinti pasakų skleidžiamų įvairiose religinėse bendruomenėse  net nesiekia savo protuose šviesos, Tiesos, Dievo Išminties ir tikrovės. Tos tikrovės, kurią taip neseniai skelbė Dievo patikėtiniai žemėje - pranašai bei Dievo Sūnus Kristus. Iš jų lūpų galėjome girdėti tariamą Dievo Žodį, kurį jiems perduodavo Pats Kūrėjas. Galėjome neseniai mėgautis Jo Sūnaus Kristaus gyvenimo neklystamumo ir tobulumo tikrove. Daug kas nežino, kas yra TIESA? Nežinojo ir Romos valdžia bei jos paskirtasis Judėjos valdytojas Pontijus Pilotas, kuris nusiplovęs rankas leido pasmerkti myriop patį Dievo Sūnų Kristų - Išvaduotoją ir mūsų nuodėmių Gelbėtoją. Nežino ir mūsų valdžios, teisingumo, religinių bendruomenių klanai. Bet jie už tą žodį  persekioja ir areštuoja net vaikus!!! Matome, kokią žodis TIESA turi galią. Kas ji tokia? Atsakau Jėzaus Kristaus žodžiais: ,,AŠ ESU TIESA, KELIAS ir  GYVENIMAS“. Šitame sakinyje pasakyta viskas - Kūrėjo galia, Jo vardas (Esu), Jo tikslai ir prasmė.

 Aš, kaip ir daugelis suprantu, kas slepiasi po Dievo priešininkų žemėje reklaminiu veidu, kurie pasislėpę po kaukėmis. Suprantu, kas slypi po jų toli siekiančiais darbais, euforija ir skambiais, pasmailintų liežuvių saldžiabalsiais žodžiais.

 Tai melas, klasta, nusikaltimai prieš pasaulį ir visą žmoniją. Jų rankomis teka nekaltų vaikų, krikščionių kraujas, ašaros, skausmas... Jų rankos ir širdys suteptos purvu ir nuodėme!!! Jie pažemino Dievo, Visatos Kūrėjo Vardą. Romos Vatikano suvažiavimų nutarimais panaikinti Dievo išleisti Įsakymai ir Jo nustatyta tvarka. Jie spjauna Kūrėjui tiesiai į veidą. Jie maudosi malonumų voniose, kūdikių skausmuose ir teisiųjų mirtyse. Jie klaidina visą pasaulį. Jie melagiai. Jų tėvas Vatikano galva – Popiežius ir jo pirmtakai klaidina viso pasaulio virš milijardo apimančios bendruomenės narių protus.  Jų tikslai ir melas skverbiasi dar toliau. Tai kraujo kvapu dvokiantys vilkai avių kailyje.

                            PASKUTINIAI ĮVYKIAI LIETUVOJE

 Neretai galima sutikti tuos, kurie pasakys, kad Kauno Garliavos įvykiai įkyrėjo ir atsibodo. Iš tiesų daug kam atsibodo stovėti TIESOJE, Klonio gatvėje, praradus patogesnį gyvenimą, budėti dieną naktį prie Kedžių ar Venckų tvoros, o dabar Daukanto aikštėje prieš Prezidentūrą ir klausyti įžeidžiančių epitetų - patvoriniai, violetiniai, kedofilai ir...  Kas dėl to kaltas? Kodėl piktojo tikslai (aš  neabejoju, kad jie  tik laikini) pasiekė pergalę – išplėšta smurtu ir prievarta maža mergaitė į pedofilų sutenerės rankas? Kodėl tai įvyko? Ar tikrai padarėme viską, kad mergaitė išliktų saugiuose namuose? Kaltinti ir teisti nenoriu nieko. Turime Vienintelį Teisėją, kuris visa  įvertina pamatuotai ir nuteisia be kliaudos.

 Pirmučiausiai  dėl  tos tragedijos atsakomybę turėtų prisiimti  vedliai  dvasininkai. Vieni su suknelėmis, kiti jas nusivilkę, vienuoliai rožančiais ir paveikslais apsikarstę bei mergaitės artimųjų ratas, leidęs įnešti į privačią teritoriją stabą – neva Marijos skulptūrą, priimtą dovaną mergaitei – rožančių (teigiama, kad jos apsaugai), medalikėlių ant tvoros kabinėtojai…

         Romos Katalikų bažnyčios išgalvota atributika padeda pražudyti kiekvieną, kuris pakliūna į jų pinkles. Parašyta:,, Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite, kaip pagonys…”( Mt 6,7 ). Ar mašinaliai rožančių kalbant įmanoma nedaugiažodžiauti? Atsakau,- neįmanoma. Tada kieno valią vykdome,- Dievo ar piktojo?

Atsakomybė krenta ir ant tų, kurie neprieštaravo visoms linksmybėms: dainos, šokiai, spektakliai ir žaidimai, politikų ir artistų kliedesiai, sąrašai į įvairias partijas ir partijėles, garsiakalbių triukšmas ant visos Garliavos (net pasistačius tam tikslui sceną ?). Na, ir kas mano galva buvo blogiausia, tai kad su kunigo palaiminimu, pasityčiojimui iš paklydusios aukos L.Stankūnaitės, jai einant pas dukrą, sutartinai skambėjo Dievo kūriniui - Marijai maldos. Gal padėjo? Taip. Tris kartus Dievas nuolankiai gelbėjo ir talkino mergaitės saugumui. Tačiau kietasprandžių užsispyrimas, garbę ir šlovę atiduodant žmogaus rankomis sukurtiems stabams, gyviems ir mirusiems žmonių sugalvotiems šventiesiems, paveikslams, barškinant rožančius... pasityčiojant, kad ir iš prasikaltusios motinos, to jau perdaug. Kas davė teisę dvasininkams teisti, tyčiotis? Net Kristus atleido paleistuvei Marijai, kai pastaroji buvo izraelitų pasmerkta, užmėtant ją akmenimis. Garliavoje, Klonio gatvėje netrūko nei maisto tūkstantinėms minioms pamaitinti, nei trokštantiems   vandens. Dalis žmonių budėjo TIESOJE. Dievas apdovanojo šventąja Dvasia ir tarsi iš gausybės rago liejosi Jo gerumas ir palaima. Ar už tai buvo dėkojama? Ar girdėjosi Dievo Žodis, maldos Viešpačiui ir padėka, tik išskirtinai Jam? Ar buvo tik geri norai, valgant ir geriant, linksminantis  išsaugoti mergaitę? Ko gero tik geri norai. Per daug pasitikėta savomis jėgomis, protu be Kūrėjo pagalbos arba ją ignoruojant. Netgi tuos, kurie organizavo maldas krikščioniškose bendruomenėse Lietuvos miestuose ir miesteliuose, namuose Klonio gatvėje, po trijų mergaitės neįvykusių pagrobimų (dėl Dievo suteiktos malonės) viena iš šeimos lyderių paprašė išeiti. Priežastis – keliamas žmonių nepasitenkinimas, kad skelbiamas Dievo Žodis, kad garbinamas Viešpats ten, privačioje valdoje. Suprask, ne ta vieta. Tačiau ta vieta linksmybėms. Ta vieta garbinti stabus, Dievo kūrinius, ta vieta barškinti rožančius gegužinių pamaldoms, ta vieta niekinti Marijos giesmėmis mergaitės motiną, tapusią klano auka. Todėl kai šie krikščionys su skaudančia širdimi paliko Klonio gatvę,  mergaitės lemtis buvo aiški. Jiems pasišalinus, paliko tą teritoriją su visais ,,geradariais“ ir Dievas. Ilgai mergaitei nuosprendžio laukti nereikėjo. Už kelių dienų piktojo gretas papildė budelių armija su ginklu rankose. Dievas parodė, kad  pasitikint savomis jėgomis ir klaidintojais, jokios pergalės laimėti niekam nepavyko. Nebent trumpam. Kam tarnaujame, tokius turime ir rezultatus. Dabar dėl mergaitės likimo tegul atsakomybę prisiima partijų lyderiai, klaidintojai ir jų šalininkai. Tegul ,,džiūgauja” pasiektais rezultatais tradiciniai tikybos mokytojai, kunigai, kurie tarnauja dviems ponams. Tegul ,,džiūgauja” ir tie, kurie atitempė stabus, įrengė linksmybėms scenas, kurios padėjo įsileisti piktojo armiją. Jo veiklai buvo uždegta  žalia šviesa.

                                              MEDŽIŲ PAUNKSMĖJE

Kur tuo metu buvo tautos valdžia? Kur D.Grybauskaitė, I.Degutienė, A.Kubilius ir kiti politikai, kai maža Garliavos mergaitė šaukėsi pagalbos? Stovėjo po medžiu? Be abejo. Dievui jų mintys, darbai ir siekiai permatomi. Nuo Kūrėjo bausmės jokios paunksmės ir slėpynės nepadės. Nei vienas neišvengs atsakomybės, kurie turėjo  piliečių patikėtus įgaliojimus ir galią padėti, bet apsimetė negirdintys ir nematantys mažos mergaitės šauksmo. Nepadės jiems ir pirmos eilės klaidintojų bažnyčiose, nepelnytai praryjant plotkelę ar prašant ir šaukiantis jiems patiems pagalbos iš mirusių šventųjų ar stabų. Tuo metu pro šalį praeis ir Tas, kuris turi galią padėti. Ar toks požiūris turėtų būti LR Prezidentės? Į jai užduotą spaudos konferencijoje  žurnalistės klausimą apie Garliavos mergaitę, ji atsako klausimu: ,,O argi nėra kitų problemų Lietuvoje?’’Iš tiesų, jų yra  daug. Pasiektas nesprendžiamų ir neišspręstų problemų dugnas. Prezidentės pareiga, būtent spręsti problemas ir tarnauti žmonėms, ypač gelbstint vaikus, o ne stovėti  medžių paunksmėje, lakstant po pasaulį medalius rankioti. Susimąstykit ir atsiverskit, ,,didieji fariziejai’’, kol dar laikas.

Žiauriausio Romos laikų žudymo įrankiu kryžiumi buvo nukryžiuotas mūsų visų Gelbėtojas Kristus. Šį kartą garbindami stabus, bučiuodami ir nešiodami kryžius, Dievo kūrinius, Marijas, paveikslus... pasitarnavome Vatikano katalikų bažnyčios klaidintojų tikslams,  atiduodant mergaitę į judų - maitvanagių rankas. Kryžiai padeda sunaikinti, o ne gelbėti. Gelbėtojas -  amžinai gyvas KRISTUS.

  Klonio gatvės sargai pavėlavo pasinaudoti pergalinga Dievo galia ir toliau klimsta nelaimių liūne. Gal po šio mano straipsnio atsikvošės arba toliau blaškysis po pasaulį šaukdami SOS, kai šalia yra Gelbėtojo atsiųsta Šventoji Dvasia mums padėti. Pasinaudokite Ja, neatmeskite! Nemanau, kad padės ir Vilniuje Daukanto aikštė, toliau ten pratęsiant gegužinių, birželinių šventes, barškinant rožančius, mišių gausą,  užperkant pas kunigus jų pasipelnijimui,  (už mergaitę, viena klaidžiojanti tamsoje, Garliavos bažnyčioje užpirko net 16 !!!), garbinant ir šaukiantis pagalbos iš mirusios Kristaus motinos Marijos, kuriai Dievas nesuteikė kitų įgaliojimų, apart pagimdyti iš Šventosios Dvasios Sūnų Kristų, mūsų visų Vienintelį ir nedalomą Gelbėtoją. Tai Jo plano dalis, panaudoti savo kūrinį Mariją ir kiekvieną mūsų, kaip savo įrankį, Jo tikslams pasiekti ir juos įgyvendinti. Jei norime tarnauti Dievui, tai Jo Šventosios Dvasios įkvėpti, privalome vykdyti Jo pavestus darbus. Jei priešinamės, sekame piktojo pėdomis. Tokie ir rezultatai. Norint, kad jie pasikeistų, reikia atsiversti, atgailauti, o ne gyventi tradicijomis, sekti aklai tėvų ar klaidintojų pėdomis, užsikišus ausis ir užmerkus akis. Kito kelio tiesiog nėra.

                        ANTIKRISTAI  ĮSITAISĖ NET SEIME

  Dievo priešininko – piktojo darbai pastebimi visur. Galiausiai jis pradeda įsitvirtinti net Seime. Jo parankiniai - tolerantai aktyviai dalyvauja priimant šeimos bei kitus įstatymus  deklaruojant vertybes, priešingas Kūrėjo valiai. Velnias rado landą ir per ją įlindo, kad pažeistų Dievo nustatytą tvarką, Jo Įstatymus. Balsuojant pasaulietiškam įstatymui priimti (prieštaraujant Dievo) dėl šeimos  konsepcijos (vyro ir moters santuokos), pritrūko tik vieno balso, kad ji būtų patvirtinta! Vieno vienintelio! Veltui A.Kubilius šaukėsi seimo nario P.Gražulio, kaip Gelbėtojo. Su juo būtų atėję ir piktojo vaikai. Juos galėjo pakviesti B.Vėsaitė, A.Sysas, net ir besiblaškantis vertybėse A.Šedžius ar kiti piktojo tarnai. Keisčiausia, kad Seimo narys V.P.Andriukaitis, kaip visada visažinio vaškiniu veidu, televizoriaus ekrane žiūrovams įtikinėja, kad nors faktiškai šiuo metu yra 139 nariai, bet skaičiuoti reikia nuo 141. Ar tokie ir panašūs į jį ,,išminčiai”gali priiminėti Seime įstatymus? Tokiu atveju, tegul tas pats  V.P.Andriukaitis į Seimo salę atsitempia 2 karstus su numirėliais, kad tie balsuotų.  Manau, balsuojant galės mirusiojo kortele pasinaudoti.  Seime mirusios sielos ne naujiena! Tokį susidariusį rebusą išspręstų net pirmos klasės vaikas. ,,Išminčiams“ gal reikės eilinį kartą atsiklausti dykaduonių armijos - konstitucinio teismo, kad būtų išspręstas aritmetinis veiksmas ir paaiškintų, kad mirusios sielos balsų neturi, ir sąraše negali egzistuoti. Bendras - sąrašinis skaičius yra toks, koks yra realiai. O Kubilius, kaip fizikas, turėtų matematiką išmanyti. Balso nepritrūko!! P.Gražulis čia nei prie ko. Jis, kaip visi, tik gerklę laidyti moka. Kai jų tautai svarbiems sprendimams priimti labiausiai reikia, tai nei P.Gražulio, nei kitų išverstaskūrių salėje nėra.

TIESOS BAIMĖ

 Piktasis, vadinamas velniu, labiausiai bijo TIESOS. Jis bijo būti viešai įvardintas ir pripažintas. Jis pasitelkia net didžiausias pajėgas (išlaikytinių armiją, beje, mūsų  lėšomis) prieš mažą aštuonerių metukų mergaitę apginti pedofilų klano – slepiamus nusikaltėlius, kurie daugumai Lietuvos žmonių viešai žinomi. Teisėta mergaitės ir jos fiziologinės motinos apsauga savo veidus slepia po bauginančiomis ne tik mažą vaiką, bet ir suaugusius, juodomis kaip jų sąžinė kaukėmis? Net Prezidentei būtų baugu su tokia apsauga, nors jai gali iškilti daugiau pavojų. Tačiau jos kaukėtieji nelydi. Tą daro žmogžudžiai ir jų parankiniai, nes jie bijo būti atpažinti tarnaudami  melui, klastai ir nusikaltimams, bet ne piliečių interesams.

      Kristus tarė: ,, AŠ ESU TIESA, KELIAS IR GYVENIMAS” (Jn 14,6).  TIESĄ rasime skaitydami Bibliją.

  Dievas teisiajam taria: ,,Nebijokite“. Jis teisųjį net mirusį prikels. Kūrėjas prikėlė Savo Sūnų Kristų, o su Juo prikelti Jo mirę šalininkai. Todėl labai norisi, kad kiekvienas žvelgtų į gyvąjį Kristų, o ne tampytų  Romos laikų žiauriausio žudymo įrankį - kryžių, stabus, paveikslus… rodydami jiems meilę  bučiniais, kaip darė tą Judas. Skirtumas tik tas, kad Judas pasiduodamas piktojo kėslams, bučiavo Jį gyvą. Dabartiniai ,,krikščionys“ tampo pagalį, ant kurio paniekinimui Gelbėtojas vis dar miręs, pavaizduotas išdrožtas ar išlietas. Už tai stabų garbintojai Biblijoje šimtus kartų įspėti, net prakeikti. Tiesa, suklaidinti Romos katalikų bažnyčios tikintieji Biblijos neskaito ir nežino kas joje parašyta. Jie pasikliauja jų kunigų postringavimais, melu, mulkinimo atributika ir rakandais, jų rankomis išleistais klaidinančiais  katekizmais. Juose Dievo Įsakymai pakeisti. Jie save laiko aukščiau Dievo. Negana to, kad Jam atėmė gyvybę, tačiau ir toliau mulkinama žmonija.  Antrą Dievo Įsakymą išvis panaikino, ketvirtajame pašventintą Dievo poilsio dieną  šabą pakeitė iš septintosios savaitės dienos šeštadienio į sekmadienį, o 10 Įsakymas padalintas pusiau, kad išmetus antrą Įsakymą liktų skaičius dešimt. Suklaidinti tikintieji, netgi  rodant tai pirštu, nemato. Tarsi užhipnotizuoti piktojo tikslų!

            ŠIAULIŲ KRYŽIŲ KALNAS – PAVERSTAS GOLGOTA

  Ne ką mažesnė baimė sukaustė Judo parankinius ir jo piktus tikslus Šiaulių Kryžių kalne. Suklaidintas buvau ir aš katalikų bažnyčios skleidžiamo melo. Po Popiežiaus Jono Pauliaus II atsilankymo Kryžių kalne 1993 metų rudenį, suliepsnojo kryžių stirtos su Marijos betonine skulptūra - stabu, prie kurios klūpojo ir Romos ,,neklystantysis“. Tačiau jo maldos nepadėjo (o gal priešingai ?). Jam išvykus, įsiliepsnojo gaisras ir iš betoninės Marijos ir  pamato  liko tik juodų degėsių krūva.  Niekas neskubėjo pasibaisėtinos vietos atstatyti. Būdamas uolus katalikų tikintysis ir turėdamas tam tikslui lėšų, pasisiūliau Katalikų bažnyčios tarnui – Petro ir Povilo bažnyčios monsinjorui Kleopui Jakaičiui pakelti iš pelenų ir atstatyti subyrėjusį pamatą ir betoninę statulą. Tada nesupratau, kad mano darbas pasitarnaus piktojo interesams, nes Biblijos nestudijavau ir buvau tradicinis - aklas Romos katalikų bažnyčios tikintysis, kaip ir daugelis.

                                      KOVA DĖL KRYŽIŲ KALNO

 Katalikų bažnyčios hierarchai jau senai veržiasi užvaldyti Kryžių kalną. Iki šiol jiems savo planų įgyvendinti nepavyko, nes jis priklauso Šiaulių savivaldybės kultūros paveldo skyriui, kurie prieštarauja vienos krikščioniškos katalikų bažnyčios  bendruomenės dominavimui šiame piliakalnyje. Piliakalnis paverstas prekiautojų, tarsi plėšikų landyne. Golgota su kryžių gausa. Katalikų Bažnyčia deda visas pastangas tam sklypui nusavinti, statant pasipelnymo tikslais dar vieną bažnyčią, kai tos pačios apytuštės. Milijonus kainavęs greta esantis vienuolynas likęs tik su keturiais vienuoliais.  Kas nutiko vienuoliams? Vyrų kompanija nepatiko ar tikėjimas išgaravo? Pradžioje buvo jų dvylika, matėsi laukuose jie su besiganančiomis avelėmis. Savo žinioje jie turėjo kavinę su svaigiaisiais gėrimais ir joje stabukų, įvairių katalikų rakandų prekyba. Kaip minėjau, iš dvylikos vienuolių liko keturi. Vakaro maldose galima sutikti vos vieną barškinantį rožančių, o ganyklos liko tuščios - avys išdvėsė, kavinė bankrutavo. Vienuolyne liko aukų dėžutė, kurią  noriai papildo turistai ,,vargšams“ vienuoliams sušelpti. Liko   apytuščiai  vienuolyno pastatai. Kas svarbiausia,  jie labai kruopščiai apsaugoti iš visų pusių stebėjimo kamerų. Ko bijosi vienuoliai? Neturi Dievo apsaugos? Popiežius irgi važinėja su šarvuotais  popautomobiliais ir beribe apsauga. Ko išsigando Dievo tarnai? Gal pasiklydo tikėjime?

                                          KRYŽIŲ KALNE - PERVERSMAS

 Kryžių kalne statulą atstačiau, bet kai sužinojau, studijuodamas Bibliją, kad už tą darbą Dievas pasmerkęs prakeiksmu, du metus mąsčiau ir tariausi su krikščionimis, kaip tą klaidą atitaisyti. Pradžioje prie savo pastatyto pamato uždėjau granito plokštę su Dievo perspėjimu, nurodant Biblijos nuorodas: ,,NESILENK STABAMS, NEKVAILINK SAVĘS, DIEVĄ GARBINK“. Plokštę pasisiūlė į kalną užnešti nuolatinis šio kalno pasipinigautojas, pasivadinęs save ūkininku Pranu iš Pasvalio (iš tikro tai Petras Karoblis iš Pasvalio r. Girsūdų km). Tai įmitęs stiprus vyras, kuris beveik kasdien sukaria apie 150 km atstumą. Tik transporto išlaidos jam sudaro mažiausiai apie 50 litų. Keista, kad ūkininkas ne žemę dirba, bet apsimetęs nuolankiu krikščioniu, ypač kai pro šalį eina žmonės. Tada meldžiasi, keliais šliaužioja. Leidžia kalne dieną naktį Marijos radijo muziką (leidžia net penkis!!! radijo imtuvus, tam tikslui pasigaminęs du metalinius seifus, trečią radijo imtuvą ,,vargdienis“ slepia po Popiežiaus garbei pastatytu kryžiu koplyčioje ir t.t.), drumsdamas turistų ir piligrimų rimtį. Pagaminęs porą suoliukų (neva rūpinasi tikinčiųjų gerove), kad prie Marijos ir Kristaus skulptūrų žmonės klauptųsi maldai.  Pasistatęs kamerą kažką seka, filmuoja. O pamatęs, kad į jį kreipiamas dėmesys, nuo popiežiaus atvežto kryžiaus kalno papėdėje į kalną eina keliais. Tik maldos atrodo nerimtos, nes nuolat dairosi į šalis, kažko bijodamasis, sunerimęs.  Atvažiuoja apsimetęs vargšu, akis slepia po kepure, apsiavęs suplyšusius sandalus, bet pažvelgus į jo povyzą ir įmitimą, vargšu nepavadinsi. Prieš metus gyrėsi, kad jis ir dar vienas šiaulietis, vardu Alvydas, čia uždarbiauja, meluodami turistams, kad buvo pasirodžiusi kalne Marija. Pasakoja turistams, kad kalne vyksta stebuklai, todėl pastarieji negailėdami juos apdovanoja pinigais, tikėdami malonių. Tačiau pinigus surenka, o malonės išgaruoja. Jeigu tų kalne paliktų stabų, kryžių, rožančių, paveikslų, netgi paliktų katekizmų, knygų stirtos neštų sėkmę, tai Lietuva būtų pati laimingiausia šalis pasaulyje.

 Tokios kvailos tradicijos niekur kitur pasaulyje nei su žiburiu nesurasi. Matyt, sovietai ne veltui kalne pastatytus stabus  naikino buldozeriais. Gaila vieno, kad neskaitė Biblijos. Jie Dievo akyse atliko gerą darbą, patys to nesuprasdami ir nežinodami. Mano galva didžiausias kalno ,,stebuklas“ - tai prekyvietė tamsuoliams mulkinti, parduodant Dievo uždraustus liejinius, drožinius ir kitus tikinčiųjų reliktus bei pora Judų pasipinigautojų. Kiti stebuklai tik tokie, kad nelaimių, ligų, įvairiausių krizių, nesėkmių, skyrybų už paliktus kalne rakandus – daugėja. Prikrautos kryžių stirtos - nors vežimu vežk. Jos  ne kartą degė. Nejaugi žmonės apakę ir nemato, kad jų darbas ir maldos stabams ar netikriems šventiesiems tik migla ir aidas tyruose?

              PILIAKALNYJE   ŠEIMININKAUJA   NUSIKALTĖLIAI?

Pagalbininkas, padėjęs atnešti granito plokštę, Petras Karoblis, rytojaus dieną (susidariau iš jo paties nuomonę) ją ir pavogė. Apie tai smulkiai jis pats keletui asmenų papasakojo. Tačiau Šiaulių r. policija įkalčių nerado, o kai sutikome talkinti, kad turime jo pasakojimo įrašus, perspėjo, kad už tai galime patys būti nubausti, kad neteisėtai persekiojame vagį. Štai tokią turimę šiandieninę protu nesuvokiamą teisėtvarką, kuri gina tik nusikaltėlius ir patys save. Turime šalies teisinį nihilizmą. Pagalbos iš išlaikytinių praktiškai jokios. Visos pajėgos pajungiamos, jei užkabini klaną, norėdamas atrasti TIESĄ. Tada su tavimi ras būdų susidoroti. Visai visuomenei matomas teisėjos N.Venckienės scenarijus. Piliečių dėmesio susilaukė ir rezonansinės karininkų  V.Pociūno, J.Abromavičiaus vis dar neišaiškintos mirtys, nekalbant apie mįslingas teisėjo Furmonavičiaus, A.Ūso, D.Naruševičienės, D.Kedžio, na ir aibę ne tokių garsių verslininkų ir LR persekiotų piliečių neišaiškintų mirčių. Mano byla, prieš Lietuvą, taip pat laukia eilės Europos Sąjungos Strasburgo teisme. Mat padėjau neįgaliai teisėtvarkai išsiaiškinti tiesą, dėl nekaltai įkalinto fondo globotinio – našlaičio.  Pasirodo ieškovo - sovietinio saugumiečio sūnaus Jarūno Stanislovaičio ( mirkstančio nuo ryto iki vakaro aludėse) daiktai, kuriais apkaltino našlaitį, buvo pas jį patį. Už mano suteiktą teisėtą pagalbą klanui, jie  man surentė 5 bylas ir nuteisė įkalinimu!!! Štai kokį turime pasibaisėtiną teisingumo vykdytojų klaną.

Nerado Šiaulių r. policijos komisariato darbuotojai ir nusikaltėlio dėl karūnos vagystės nuo Marijos statulos Kryžių kalne (jiems buvo duotas konkretus asmuo, padėtas tarsi ant lėkštutės). Nerado policija įkalčių pažeidėjams, kurie 18 metų biznį tebedaro iš mano pastatytos skulptūros, ją prekiaujant atvirukuose, lankstinukuose ar knygose (taip pat policijai perduota surinkta medžiaga su pavardėmis, adresais).  Neva nenustatė, kad skulptūra mano autorinis darbas, nerado autografo. Tereikėjo vieno - apklausti mane. Netgi šiandien tai galima nustyti ir rasime po dažų sluoksniais mano bent kelis užrašytus  inicialus.

 

Ūkininkas Petras Karoblis iš Pasvalio džiaugiasi savo darbo rezultatais. Gerai įmitęs, bet apsimeta varguoliu, nesidrovėdamas mulkina turistus ir renka  iš jų aukas. Klaidindamas  parklupdo patikliuosius ir save ( kai jį praeiviai stebi)  prieš stabus, o Dievo Žodį – TIESĄ, slepia po paveikslais, apkarstydamas kryžiais ar rožančiais. Jo slepiami radijo imtuvai su Marijos laidomis, groja dieną naktį net penkiose vietose. 

Petro Karoblio iš Pasvalio dėka atsirado savavališkai pastatytas raudonų plytų pamatas su pastatyta ant jo maža Marijos skulptūrėle, kad tikintieji turėtų kur lenktis ir  ką garbinti.

  Keistomis aplinkybėmis, man atitaisius klaidą ir nuvertus nuo savo pamato paties įrengtą skulptūrą – stabą, (kad neapgaudinėčiau tikinčiųjų) ir pastačius dvi akmens plokštes su dešimt Dievo Įsakymų,  įvykdytas vandalizmo aktas. Dievo Įsakymai paniekinti, nugriauti, o ant mano įrengto pamato vėl pastatyta skulptūra. Beje, šį kartą skirtingai nei buvusi originali, moteris laiko kūdikėlį (suprask, gimusį Kristų). Kas atliko vandalizmo aktą, niekas neprisipažįsta, policija eilinį kartą neištyrė. Posėdyje tik rajono meras užsiminė, kad nuo mano pastatyto pamato katalikų bažnyčia turės išsivežti skulptūrą į savo bažnyčios šventorių. Aiškiai galima suprasti, kad vandalizmo aktą atliko savavališkai kalne šeimininkaujanti katalikų bažnyčia arba tai atlikta su jų žinia. Tiesa, už pasipriešinimą prieš Dievo nustatytą tvarką ir Jo įstatymų paniekinimą, atliekant vandalizmo aktą, nugriaunant akmens plokštes su 10 Dievo įsakymų ir vietoje jų pastačius betoninę skulptūrą ant mano lėšomis pastatyto pamato Šiaulių parapija nubausta. Tuoj po atlikto vandalizmo akto Kryžių kalne sudegė Tytuvėnų vienuolynas su aukso ir sidabro turtais.  O kai mane Šiaulių rajono susirinkusi kompetetinga komisija spaudė, kad išsiveščiau Dievo įsakymus, meras gavo skambutį, kad įvyko dar viena bausmė – įgriuvo Tytuvėnų bažnyčios stogas.  Pasimetė kovotojai. Dabar rezga, daro sprendimus ir taisykles kaip išsisukti iš padėties. Būkime kantrūs – palaukime.

Policijos akipažai lakstė vienas po kito, kai Kryžių kalne buvo skelbiama Geroji Naujiena - Dievo Žodis - TIESA ir dovanojama krikščioniška literatūra. Tuo metu Judų tarnai skleidė melą. Policija kažkodėl nesiskundė nei materialiniais nei finansiniais sunkumais. Tačiau aiškinantis nusikaltimus, jų neprisišauksi.  

  Šiaulių r. policijos komisariatas surašė teisės pažeidimo aktą Petrui Karobliui už savivaliavimą Kryžių kalne, pagal LR ATPK 188 str. Jis ne kartą perspėtas Šiaulių savivaldybės kultūros paveldo skyriaus vedėjos S.Tauterienės už pažeidimus, tačiau jam perspėjimai - kaip vanduo nuo žąsies. Mano nuomone,  katalikų bažnyčiai ir čia esantiems stabų ir kt. rakandų prekeiviams, jo judiška veikla naudinga klaidinti ir toliau mulkinti žmones. Naudinga, kad Judo kėslai, tikslai, siekiai ir tamsa toliau galėtų egzistuoti.

                                         ANTIKRISTŲ  BLAŠKYMASIS

  Tamsos jėgų darbas išryškėjo, skelbiant Kryžių kalne Dievo Žodį, dovanojant turistams ir piligrimams Biblijas, kitą krikščionišką literatūrą. Pasipylė skambučiai į įvairias instancijas: meriją, ministerijas, smulkiųjų verslininkų asociacijoms, turizmo agentūros administracijai ir t.t., Atrodė, kad dangus griūna. Galbūt iškilo pavojus piktojo tikslams? Dėl skelbiamo TIESOS žodžio juk gali sumažėti prekyba, o jų melas išlįs į viešumą ir Judo tarnai negalės mulkinti lengvatikių su savo niekiniais rakandais. Kalnas subruzdo tarsi širšių lizdas. Policijos ekipažai lakstė vienas po kito, atsirado Judų, kurie policijos pareigūnams skleidė melą, kad krikščionys užsiima prekyba, kelia triukšmą. Netgi tą vietą, kur savo lėšomis su kitų krikščionių pagalba sutvarkiau, atstačiau suskeldėjusį po gaisro pamatą, paminklą, teko palikti. Prašant Šiaulių r. policijos komisariato pareigūnams, gavau parašyti geranorišką pasižadėjimą, kad iš tos vietos negalime skelbti Dievo Žodžio, dovanoti Biblijų, nes trikdome sakralinės vietos rimtį. Bet kai tvarkiau  tą vietą, investavau sutvarkymui savo lėšas, policija leidimo neprašė ir kažkodėl jo nereikėjo. Matyt, dar šventa ta vieta nebuvo. Gal dar katalikams Marija sapnuose nebuvo gimusi? Tačiau P.Karobliui iš tų vietų leisti muziką su Marijos radijo laidomis ir garbinant Dievo kūrinį - Mariją, pasirodo galima. Gal pasaulį sukūrė žemiška Dievo tarnaitė Marija, kad jai atiduodama garbė, šlovė, prieš jos skulpūrą lenkiamasi, prašoma malonių? Prašoma, kad ji mirusi pasimelstų už mus gyvuosius, nes mes pritingime, geriau įmetame kokį skatiką į aukų dėžutę. Nesuvokiame, kad tie pinigai padeda įgyvendinti piktojo tikslus t.y klaidinti pasaulį, kuris tam pasiduoda. Šėtonas kalne pirmas užėmė pozicijas ir jų nepaleidžia.

Biblijoje rasime Dievo siųstą žmogų, vardu Jonas - krikštytojas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų Šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie Šviesą. Jis skelbė ir šaukė: ,,Čia tasai apie kurį aš kalbėjau; tas, kuris paskui mane ateis, pirmiau už mane yra buvęs, nes Jis už mane pirmesnis“.  Tikrai iš Jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip TIESA ir Malonė, Šviesa atėjo per JĖZŲ KRISTŲ. Mąstykime, kad nebarstytume laiko vėjais.

                         KANČIOS IR SKAUSMO IŠKANKINTA LIETUVA

Dabartinė padėtis Lietuvoje primena laikus prieš 2000 metų, kai tuomet greta Kristaus aktyviai veikė ir Kristaus mokymui visaip trukdė fariziejai.

. Šiandieninėje Lietuvoje irgi klesti fariziejai. Jie pabrėžtinai ateina į bažnyčias, įsitaiso pirmose eilėse, po to išeina iš bažnyčių ir toliau tęsia savo kasdienę veiklą-eina meluoti ir sukčiauti. Kristus fariziejams yra tiesiai pasakęs: ,,Jūs esate iš tėvo velnio, nes jis yra melagis ir melo tėvas“. O žmonių tarpe apie tokius veikėjus taip dažnai sakoma: ,,Jų vienas dievas - Mamona“. Bet viskas turi pradžią ir pabaigą, ateis toks laikas - kai kurie fariziejai supras savo klaidas, bet ar nebus taip - kad gali būti jau vėlu jas ištaisyti.?... O tikras tikėjimas daro stebuklus, tik reikia tautai eiti tikėjimo keliu, link tiesos, link vilties ir meilės. Štai dar prieš 20-25 metus kelios Lotynų Amerikos valstybės - Argentina, Urugvajus, Kosta Rika buvo atsidurę skurdo ir korupcijos pelkėje, bet šiuo metu šių kelių kraštų padėtis visai kitokia. Čia labai sumažejo skurdas, korupcija, ekonominė ir politinė padėtis jau stabili, žmonės džiaugiasi, kad įvyko esminės permainos. Bet tai buvo pasiekta einant tikėjimo keliu - daugybė žmonių meldėsi už išlaisvinimą nuo priespaudos, už skurdo pažabojimą. Ir tai davė vaisius.

  Bedieviškas pasaulis bando primesti savo taisykles. Bet tie krikščionys, kurie tvirtai laikosi savo principų ir kitus uždega eiti link tikrų vertybių, kurie moko kertinių Kristaus mokymo dėsnių - tai ta uola, ant kurios statoma galinga tikro tikėjimo tvirtovė. Žinoma, tiek senų laikų inkvizitoriai, tiek šiuolaikiniai  puola ryžtingus tikėjimo skleidėjus. XV-XVI amžiuose buvo nuožmiai persekiojami Janas Husas, Džiralomas Savanorola, Martynas Liuteris, XX amžiuje-Tomas Mertonas, Martynas Liuteris Kingas, Aleksandras Menis. Bet persekiojimai ir net nuožmūs nužudymai (štai amerikiečių pastorius M.L.Kingas buvo nušautas, o žymus Rusijos stačiatikių dvasininkas A.Menis sukapotas kirviu) nusustabdo tokių krikščionybės švyturių įtakos. Priešingai - daug žmonių, pamatę, kad vyksta tokie persekiojimai, susidomi tikėjimo tiesomis, įtiki ir vis plačiau skleidžia krikščionybės šviesą. Pati gamta duoda perspėjimus ir šaukia - išsilaisvinkime iš pražūties pančių. Atsibuskime.