PRAREGĖK , LIETUVA

        

           Alvydas VEBERIS

DIEVO   TIKSLAS - IŠGELBĖTI PASAULĮ

 SAVO UŽSISPYRIMU IR RIBOTU PROTU  BAIGIAME SUNAIKINTI PASAULĮ IR SAVE

         Raginu,

                           PRAREGĖK ,  LIETUVA,

Esu ne rašytojas, ne teisuolis ir ne keistuolis.  Nesu ir tobulas, nes šiame  pasaulyje tai niekam nėra duota. Esu paprastas kaimo valstiečio sūnus, gyvenantis šioje žemėje. Esu tas, kuris turiu ne vieną siųstą Dievo regėjimą  bei priėmęs Kristaus nurodytą krikštą, kai sulaukiau penkiasdešimt metų. Bet priėmiau savo valia, niekieno neraginamas, pagautas Šventosios Dvasios įkvėpimo. Tai įvyko ekspromtu, kai Amerikos misionieriai pasiruošė krikštyti mano bendravardį, o aš apie tai nieko nežinojau, nors kartu studijavau Bibliją. Matyt, mano bendravardis  Alvydas, man apie tai nežinant,  buvo misionierių paprašęs jį  pakrikštyti. Tai buvo sekminių savaitė. Aš sužinojęs nuliūdau, nes norėjau to paties. Bestudijuodamas su amerikiečiais jau žinojau, kad Romos katalikų bažnyčios krikštai  tik gimusiems, tai bažnyčios sugalvotos tradicijos ir migla bei apgaulė jų ,,nekaltam“ verslui. Apgaulė pasipelnymo tikslams. Krikštas - tai kiekvieno krikščionio savanoriškas kelio pasirinkimas. To kelio, kuriame jaučiame pilnatvę, ramybę, meilę, pasitenkinimą ir naudą kam tarnausime. Kur matome tos prasmės vaisių -  Dieve, ar aklai sekdami Jo priešininko piktojo - šėtono, vadinamo velniu, pėdomis.

 Aš pareiškiau amerikiečiams savo norą krikštytis ir, savo nustebimui, gavau teigiamą atsakymą. Jie apsidžiaugė mano pageidavimu. Buvau tam kūniškai visiškai nepasiruošęs, neturėjau net rankšluosčio po panardinimo krikšto metu. Tuo pasirūpino  amerikiečiai. Šaltokame Nevėžio upės vandenyje, ties Panevėžio Ekrano gamyklos užvanka, buvau panardintas su visais iki pusės rūbais - džinsais, nes pagalvojau, kad trumpikės tam atvejui netiks.

   Dievo Dvasia mane, kaip ir kiekvieną mūsų, lydėjo nuo mažens. Kitas klausimas - su kokia dvasia mes bendraujame. Juk mus supa ne tik Dievo, bet ir piktojo dvasios  (angelai). Kai buvau mažas ir kaimuose kalėdodavo kunigai, aš su pavydu į juos žiūrėjau ir maniau, kad man augant didelėje devynių asmenų šeimoje, to jausmo niekada neteks patirti. Maniau, kad kunigai yra išsilavinę, išmintingi, išsidabinę, nevedę... žodžiu, aukštuomenė - išrinktieji. O mes vargetos, tamsuoliai tinkami tik ponų tarnystei ir jų įnoriams tenkinti. Dabar, studijuodamas Bibliją ir atviriau susipažinęs su vyskupais, kunigais, vienuoliais, misionieriais bei įvairių konfesijų krikščioniškų bendruomenių vadovais bei jų nariais, pamačiau kaip aš klydau. Šiandien, išauginęs trejetą dorų savo vaikų, skelbiu Dievo Žodį. Tokia nuostata nurodyta ir Biblijoje (1Tim 3, 2-5). Esu įkūręs labdaros - paramos fondą ,,Biblijos studijos“, kad galėčiau padėti našlaičiams, vargdieniams, paklydusiems tamsoje, nelaimėse, skausmuose... Deja, daugelis tamsuolių ar suklaidintų tikinčiųjų, save laikančių krikščionimis bei įvairių konfesijų vadovai atmeta Dievo Žodį, Jo nustatytą tvarką, keičia Dievo Įsakymus savais. Matome ir stebime atmetusiųjų pasekmes, jų nelaimes ir kančias. Jie turbūt ir patys, užhipnozuoti tamsos bei melo tėvo - piktojo klaidinimų, nesupranta (arba suprasti nenori, atmesdami TIESĄ) dėl ko jiems taip nesiseka. Užsispyrę kietasprandžiai, suklaidinti pasakų skleidžiamų įvairiose religinėse bendruomenėse  net nesiekia savo protuose šviesos, Tiesos, Dievo Išminties ir tikrovės. Tos tikrovės, kurią taip neseniai skelbė Dievo patikėtiniai žemėje - pranašai bei Dievo Sūnus Kristus. Iš jų lūpų galėjome girdėti tariamą Dievo Žodį, kurį jiems perduodavo Pats Kūrėjas. Galėjome neseniai mėgautis Jo Sūnaus Kristaus gyvenimo neklystamumo ir tobulumo tikrove. Daug kas nežino, kas yra TIESA? Nežinojo ir Romos valdžia bei jos paskirtasis Judėjos valdytojas Pontijus Pilotas, kuris nusiplovęs rankas leido pasmerkti myriop patį Dievo Sūnų Kristų - Išvaduotoją ir mūsų nuodėmių Gelbėtoją. Nežino ir mūsų valdžios, teisingumo, religinių bendruomenių klanai. Bet jie už tą žodį  persekioja ir areštuoja net vaikus!!! Matome, kokią žodis TIESA turi galią. Kas ji tokia? Atsakau Jėzaus Kristaus žodžiais: ,,AŠ ESU TIESA, KELIAS ir  GYVENIMAS“. Šitame sakinyje pasakyta viskas - Kūrėjo galia, Jo vardas (Esu), Jo tikslai ir prasmė.

 Aš, kaip ir daugelis suprantu, kas slepiasi po Dievo priešininkų žemėje reklaminiu veidu, kurie pasislėpę po kaukėmis. Suprantu, kas slypi po jų toli siekiančiais darbais, euforija ir skambiais, pasmailintų liežuvių saldžiabalsiais žodžiais.

 Tai melas, klasta, nusikaltimai prieš pasaulį ir visą žmoniją. Jų rankomis teka nekaltų vaikų, krikščionių kraujas, ašaros, skausmas... Jų rankos ir širdys suteptos purvu ir nuodėme!!! Jie pažemino Dievo, Visatos Kūrėjo Vardą. Romos Vatikano suvažiavimų nutarimais panaikinti Dievo išleisti Įsakymai ir Jo nustatyta tvarka. Jie spjauna Kūrėjui tiesiai į veidą. Jie maudosi malonumų voniose, kūdikių skausmuose ir teisiųjų mirtyse. Jie klaidina visą pasaulį. Jie melagiai. Jų tėvas Vatikano galva – Popiežius ir jo pirmtakai klaidina viso pasaulio virš milijardo apimančios bendruomenės narių protus.  Jų tikslai ir melas skverbiasi dar toliau. Tai kraujo kvapu dvokiantys vilkai avių kailyje.

                            PASKUTINIAI ĮVYKIAI LIETUVOJE

 Neretai galima sutikti tuos, kurie pasakys, kad Kauno Garliavos įvykiai įkyrėjo ir atsibodo. Iš tiesų daug kam atsibodo stovėti TIESOJE, Klonio gatvėje, praradus patogesnį gyvenimą, budėti dieną naktį prie Kedžių ar Venckų tvoros, o dabar Daukanto aikštėje prieš Prezidentūrą ir klausyti įžeidžiančių epitetų - patvoriniai, violetiniai, kedofilai ir...  Kas dėl to kaltas? Kodėl piktojo tikslai (aš  neabejoju, kad jie  tik laikini) pasiekė pergalę – išplėšta smurtu ir prievarta maža mergaitė į pedofilų sutenerės rankas? Kodėl tai įvyko? Ar tikrai padarėme viską, kad mergaitė išliktų saugiuose namuose? Kaltinti ir teisti nenoriu nieko. Turime Vienintelį Teisėją, kuris visa  įvertina pamatuotai ir nuteisia be kliaudos.

 Pirmučiausiai  dėl  tos tragedijos atsakomybę turėtų prisiimti  vedliai  dvasininkai. Vieni su suknelėmis, kiti jas nusivilkę, vienuoliai rožančiais ir paveikslais apsikarstę bei mergaitės artimųjų ratas, leidęs įnešti į privačią teritoriją stabą – neva Marijos skulptūrą, priimtą dovaną mergaitei – rožančių (teigiama, kad jos apsaugai), medalikėlių ant tvoros kabinėtojai…

         Romos Katalikų bažnyčios išgalvota atributika padeda pražudyti kiekvieną, kuris pakliūna į jų pinkles. Parašyta:,, Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite, kaip pagonys…”( Mt 6,7 ). Ar mašinaliai rožančių kalbant įmanoma nedaugiažodžiauti? Atsakau,- neįmanoma. Tada kieno valią vykdome,- Dievo ar piktojo?

Atsakomybė krenta ir ant tų, kurie neprieštaravo visoms linksmybėms: dainos, šokiai, spektakliai ir žaidimai, politikų ir artistų kliedesiai, sąrašai į įvairias partijas ir partijėles, garsiakalbių triukšmas ant visos Garliavos (net pasistačius tam tikslui sceną ?). Na, ir kas mano galva buvo blogiausia, tai kad su kunigo palaiminimu, pasityčiojimui iš paklydusios aukos L.Stankūnaitės, jai einant pas dukrą, sutartinai skambėjo Dievo kūriniui - Marijai maldos. Gal padėjo? Taip. Tris kartus Dievas nuolankiai gelbėjo ir talkino mergaitės saugumui. Tačiau kietasprandžių užsispyrimas, garbę ir šlovę atiduodant žmogaus rankomis sukurtiems stabams, gyviems ir mirusiems žmonių sugalvotiems šventiesiems, paveikslams, barškinant rožančius... pasityčiojant, kad ir iš prasikaltusios motinos, to jau perdaug. Kas davė teisę dvasininkams teisti, tyčiotis? Net Kristus atleido paleistuvei Marijai, kai pastaroji buvo izraelitų pasmerkta, užmėtant ją akmenimis. Garliavoje, Klonio gatvėje netrūko nei maisto tūkstantinėms minioms pamaitinti, nei trokštantiems   vandens. Dalis žmonių budėjo TIESOJE. Dievas apdovanojo šventąja Dvasia ir tarsi iš gausybės rago liejosi Jo gerumas ir palaima. Ar už tai buvo dėkojama? Ar girdėjosi Dievo Žodis, maldos Viešpačiui ir padėka, tik išskirtinai Jam? Ar buvo tik geri norai, valgant ir geriant, linksminantis  išsaugoti mergaitę? Ko gero tik geri norai. Per daug pasitikėta savomis jėgomis, protu be Kūrėjo pagalbos arba ją ignoruojant. Netgi tuos, kurie organizavo maldas krikščioniškose bendruomenėse Lietuvos miestuose ir miesteliuose, namuose Klonio gatvėje, po trijų mergaitės neįvykusių pagrobimų (dėl Dievo suteiktos malonės) viena iš šeimos lyderių paprašė išeiti. Priežastis – keliamas žmonių nepasitenkinimas, kad skelbiamas Dievo Žodis, kad garbinamas Viešpats ten, privačioje valdoje. Suprask, ne ta vieta. Tačiau ta vieta linksmybėms. Ta vieta garbinti stabus, Dievo kūrinius, ta vieta barškinti rožančius gegužinių pamaldoms, ta vieta niekinti Marijos giesmėmis mergaitės motiną, tapusią klano auka. Todėl kai šie krikščionys su skaudančia širdimi paliko Klonio gatvę,  mergaitės lemtis buvo aiški. Jiems pasišalinus, paliko tą teritoriją su visais ,,geradariais“ ir Dievas. Ilgai mergaitei nuosprendžio laukti nereikėjo. Už kelių dienų piktojo gretas papildė budelių armija su ginklu rankose. Dievas parodė, kad  pasitikint savomis jėgomis ir klaidintojais, jokios pergalės laimėti niekam nepavyko. Nebent trumpam. Kam tarnaujame, tokius turime ir rezultatus. Dabar dėl mergaitės likimo tegul atsakomybę prisiima partijų lyderiai, klaidintojai ir jų šalininkai. Tegul ,,džiūgauja” pasiektais rezultatais tradiciniai tikybos mokytojai, kunigai, kurie tarnauja dviems ponams. Tegul ,,džiūgauja” ir tie, kurie atitempė stabus, įrengė linksmybėms scenas, kurios padėjo įsileisti piktojo armiją. Jo veiklai buvo uždegta  žalia šviesa.

                                              MEDŽIŲ PAUNKSMĖJE

Kur tuo metu buvo tautos valdžia? Kur D.Grybauskaitė, I.Degutienė, A.Kubilius ir kiti politikai, kai maža Garliavos mergaitė šaukėsi pagalbos? Stovėjo po medžiu? Be abejo. Dievui jų mintys, darbai ir siekiai permatomi. Nuo Kūrėjo bausmės jokios paunksmės ir slėpynės nepadės. Nei vienas neišvengs atsakomybės, kurie turėjo  piliečių patikėtus įgaliojimus ir galią padėti, bet apsimetė negirdintys ir nematantys mažos mergaitės šauksmo. Nepadės jiems ir pirmos eilės klaidintojų bažnyčiose, nepelnytai praryjant plotkelę ar prašant ir šaukiantis jiems patiems pagalbos iš mirusių šventųjų ar stabų. Tuo metu pro šalį praeis ir Tas, kuris turi galią padėti. Ar toks požiūris turėtų būti LR Prezidentės? Į jai užduotą spaudos konferencijoje  žurnalistės klausimą apie Garliavos mergaitę, ji atsako klausimu: ,,O argi nėra kitų problemų Lietuvoje?’’Iš tiesų, jų yra  daug. Pasiektas nesprendžiamų ir neišspręstų problemų dugnas. Prezidentės pareiga, būtent spręsti problemas ir tarnauti žmonėms, ypač gelbstint vaikus, o ne stovėti  medžių paunksmėje, lakstant po pasaulį medalius rankioti. Susimąstykit ir atsiverskit, ,,didieji fariziejai’’, kol dar laikas.

Žiauriausio Romos laikų žudymo įrankiu kryžiumi buvo nukryžiuotas mūsų visų Gelbėtojas Kristus. Šį kartą garbindami stabus, bučiuodami ir nešiodami kryžius, Dievo kūrinius, Marijas, paveikslus... pasitarnavome Vatikano katalikų bažnyčios klaidintojų tikslams,  atiduodant mergaitę į judų - maitvanagių rankas. Kryžiai padeda sunaikinti, o ne gelbėti. Gelbėtojas -  amžinai gyvas KRISTUS.

  Klonio gatvės sargai pavėlavo pasinaudoti pergalinga Dievo galia ir toliau klimsta nelaimių liūne. Gal po šio mano straipsnio atsikvošės arba toliau blaškysis po pasaulį šaukdami SOS, kai šalia yra Gelbėtojo atsiųsta Šventoji Dvasia mums padėti. Pasinaudokite Ja, neatmeskite! Nemanau, kad padės ir Vilniuje Daukanto aikštė, toliau ten pratęsiant gegužinių, birželinių šventes, barškinant rožančius, mišių gausą,  užperkant pas kunigus jų pasipelnijimui,  (už mergaitę, viena klaidžiojanti tamsoje, Garliavos bažnyčioje užpirko net 16 !!!), garbinant ir šaukiantis pagalbos iš mirusios Kristaus motinos Marijos, kuriai Dievas nesuteikė kitų įgaliojimų, apart pagimdyti iš Šventosios Dvasios Sūnų Kristų, mūsų visų Vienintelį ir nedalomą Gelbėtoją. Tai Jo plano dalis, panaudoti savo kūrinį Mariją ir kiekvieną mūsų, kaip savo įrankį, Jo tikslams pasiekti ir juos įgyvendinti. Jei norime tarnauti Dievui, tai Jo Šventosios Dvasios įkvėpti, privalome vykdyti Jo pavestus darbus. Jei priešinamės, sekame piktojo pėdomis. Tokie ir rezultatai. Norint, kad jie pasikeistų, reikia atsiversti, atgailauti, o ne gyventi tradicijomis, sekti aklai tėvų ar klaidintojų pėdomis, užsikišus ausis ir užmerkus akis. Kito kelio tiesiog nėra.

                        ANTIKRISTAI  ĮSITAISĖ NET SEIME

  Dievo priešininko – piktojo darbai pastebimi visur. Galiausiai jis pradeda įsitvirtinti net Seime. Jo parankiniai - tolerantai aktyviai dalyvauja priimant šeimos bei kitus įstatymus  deklaruojant vertybes, priešingas Kūrėjo valiai. Velnias rado landą ir per ją įlindo, kad pažeistų Dievo nustatytą tvarką, Jo Įstatymus. Balsuojant pasaulietiškam įstatymui priimti (prieštaraujant Dievo) dėl šeimos  konsepcijos (vyro ir moters santuokos), pritrūko tik vieno balso, kad ji būtų patvirtinta! Vieno vienintelio! Veltui A.Kubilius šaukėsi seimo nario P.Gražulio, kaip Gelbėtojo. Su juo būtų atėję ir piktojo vaikai. Juos galėjo pakviesti B.Vėsaitė, A.Sysas, net ir besiblaškantis vertybėse A.Šedžius ar kiti piktojo tarnai. Keisčiausia, kad Seimo narys V.P.Andriukaitis, kaip visada visažinio vaškiniu veidu, televizoriaus ekrane žiūrovams įtikinėja, kad nors faktiškai šiuo metu yra 139 nariai, bet skaičiuoti reikia nuo 141. Ar tokie ir panašūs į jį ,,išminčiai”gali priiminėti Seime įstatymus? Tokiu atveju, tegul tas pats  V.P.Andriukaitis į Seimo salę atsitempia 2 karstus su numirėliais, kad tie balsuotų.  Manau, balsuojant galės mirusiojo kortele pasinaudoti.  Seime mirusios sielos ne naujiena! Tokį susidariusį rebusą išspręstų net pirmos klasės vaikas. ,,Išminčiams“ gal reikės eilinį kartą atsiklausti dykaduonių armijos - konstitucinio teismo, kad būtų išspręstas aritmetinis veiksmas ir paaiškintų, kad mirusios sielos balsų neturi, ir sąraše negali egzistuoti. Bendras - sąrašinis skaičius yra toks, koks yra realiai. O Kubilius, kaip fizikas, turėtų matematiką išmanyti. Balso nepritrūko!! P.Gražulis čia nei prie ko. Jis, kaip visi, tik gerklę laidyti moka. Kai jų tautai svarbiems sprendimams priimti labiausiai reikia, tai nei P.Gražulio, nei kitų išverstaskūrių salėje nėra.

TIESOS BAIMĖ

 Piktasis, vadinamas velniu, labiausiai bijo TIESOS. Jis bijo būti viešai įvardintas ir pripažintas. Jis pasitelkia net didžiausias pajėgas (išlaikytinių armiją, beje, mūsų  lėšomis) prieš mažą aštuonerių metukų mergaitę apginti pedofilų klano – slepiamus nusikaltėlius, kurie daugumai Lietuvos žmonių viešai žinomi. Teisėta mergaitės ir jos fiziologinės motinos apsauga savo veidus slepia po bauginančiomis ne tik mažą vaiką, bet ir suaugusius, juodomis kaip jų sąžinė kaukėmis? Net Prezidentei būtų baugu su tokia apsauga, nors jai gali iškilti daugiau pavojų. Tačiau jos kaukėtieji nelydi. Tą daro žmogžudžiai ir jų parankiniai, nes jie bijo būti atpažinti tarnaudami  melui, klastai ir nusikaltimams, bet ne piliečių interesams.

      Kristus tarė: ,, AŠ ESU TIESA, KELIAS IR GYVENIMAS” (Jn 14,6).  TIESĄ rasime skaitydami Bibliją.

  Dievas teisiajam taria: ,,Nebijokite“. Jis teisųjį net mirusį prikels. Kūrėjas prikėlė Savo Sūnų Kristų, o su Juo prikelti Jo mirę šalininkai. Todėl labai norisi, kad kiekvienas žvelgtų į gyvąjį Kristų, o ne tampytų  Romos laikų žiauriausio žudymo įrankį - kryžių, stabus, paveikslus… rodydami jiems meilę  bučiniais, kaip darė tą Judas. Skirtumas tik tas, kad Judas pasiduodamas piktojo kėslams, bučiavo Jį gyvą. Dabartiniai ,,krikščionys“ tampo pagalį, ant kurio paniekinimui Gelbėtojas vis dar miręs, pavaizduotas išdrožtas ar išlietas. Už tai stabų garbintojai Biblijoje šimtus kartų įspėti, net prakeikti. Tiesa, suklaidinti Romos katalikų bažnyčios tikintieji Biblijos neskaito ir nežino kas joje parašyta. Jie pasikliauja jų kunigų postringavimais, melu, mulkinimo atributika ir rakandais, jų rankomis išleistais klaidinančiais  katekizmais. Juose Dievo Įsakymai pakeisti. Jie save laiko aukščiau Dievo. Negana to, kad Jam atėmė gyvybę, tačiau ir toliau mulkinama žmonija.  Antrą Dievo Įsakymą išvis panaikino, ketvirtajame pašventintą Dievo poilsio dieną  šabą pakeitė iš septintosios savaitės dienos šeštadienio į sekmadienį, o 10 Įsakymas padalintas pusiau, kad išmetus antrą Įsakymą liktų skaičius dešimt. Suklaidinti tikintieji, netgi  rodant tai pirštu, nemato. Tarsi užhipnotizuoti piktojo tikslų!

            ŠIAULIŲ KRYŽIŲ KALNAS – PAVERSTAS GOLGOTA

  Ne ką mažesnė baimė sukaustė Judo parankinius ir jo piktus tikslus Šiaulių Kryžių kalne. Suklaidintas buvau ir aš katalikų bažnyčios skleidžiamo melo. Po Popiežiaus Jono Pauliaus II atsilankymo Kryžių kalne 1993 metų rudenį, suliepsnojo kryžių stirtos su Marijos betonine skulptūra - stabu, prie kurios klūpojo ir Romos ,,neklystantysis“. Tačiau jo maldos nepadėjo (o gal priešingai ?). Jam išvykus, įsiliepsnojo gaisras ir iš betoninės Marijos ir  pamato  liko tik juodų degėsių krūva.  Niekas neskubėjo pasibaisėtinos vietos atstatyti. Būdamas uolus katalikų tikintysis ir turėdamas tam tikslui lėšų, pasisiūliau Katalikų bažnyčios tarnui – Petro ir Povilo bažnyčios monsinjorui Kleopui Jakaičiui pakelti iš pelenų ir atstatyti subyrėjusį pamatą ir betoninę statulą. Tada nesupratau, kad mano darbas pasitarnaus piktojo interesams, nes Biblijos nestudijavau ir buvau tradicinis - aklas Romos katalikų bažnyčios tikintysis, kaip ir daugelis.

                                      KOVA DĖL KRYŽIŲ KALNO

 Katalikų bažnyčios hierarchai jau senai veržiasi užvaldyti Kryžių kalną. Iki šiol jiems savo planų įgyvendinti nepavyko, nes jis priklauso Šiaulių savivaldybės kultūros paveldo skyriui, kurie prieštarauja vienos krikščioniškos katalikų bažnyčios  bendruomenės dominavimui šiame piliakalnyje. Piliakalnis paverstas prekiautojų, tarsi plėšikų landyne. Golgota su kryžių gausa. Katalikų Bažnyčia deda visas pastangas tam sklypui nusavinti, statant pasipelnymo tikslais dar vieną bažnyčią, kai tos pačios apytuštės. Milijonus kainavęs greta esantis vienuolynas likęs tik su keturiais vienuoliais.  Kas nutiko vienuoliams? Vyrų kompanija nepatiko ar tikėjimas išgaravo? Pradžioje buvo jų dvylika, matėsi laukuose jie su besiganančiomis avelėmis. Savo žinioje jie turėjo kavinę su svaigiaisiais gėrimais ir joje stabukų, įvairių katalikų rakandų prekyba. Kaip minėjau, iš dvylikos vienuolių liko keturi. Vakaro maldose galima sutikti vos vieną barškinantį rožančių, o ganyklos liko tuščios - avys išdvėsė, kavinė bankrutavo. Vienuolyne liko aukų dėžutė, kurią  noriai papildo turistai ,,vargšams“ vienuoliams sušelpti. Liko   apytuščiai  vienuolyno pastatai. Kas svarbiausia,  jie labai kruopščiai apsaugoti iš visų pusių stebėjimo kamerų. Ko bijosi vienuoliai? Neturi Dievo apsaugos? Popiežius irgi važinėja su šarvuotais  popautomobiliais ir beribe apsauga. Ko išsigando Dievo tarnai? Gal pasiklydo tikėjime?

                                          KRYŽIŲ KALNE - PERVERSMAS

 Kryžių kalne statulą atstačiau, bet kai sužinojau, studijuodamas Bibliją, kad už tą darbą Dievas pasmerkęs prakeiksmu, du metus mąsčiau ir tariausi su krikščionimis, kaip tą klaidą atitaisyti. Pradžioje prie savo pastatyto pamato uždėjau granito plokštę su Dievo perspėjimu, nurodant Biblijos nuorodas: ,,NESILENK STABAMS, NEKVAILINK SAVĘS, DIEVĄ GARBINK“. Plokštę pasisiūlė į kalną užnešti nuolatinis šio kalno pasipinigautojas, pasivadinęs save ūkininku Pranu iš Pasvalio (iš tikro tai Petras Karoblis iš Pasvalio r. Girsūdų km). Tai įmitęs stiprus vyras, kuris beveik kasdien sukaria apie 150 km atstumą. Tik transporto išlaidos jam sudaro mažiausiai apie 50 litų. Keista, kad ūkininkas ne žemę dirba, bet apsimetęs nuolankiu krikščioniu, ypač kai pro šalį eina žmonės. Tada meldžiasi, keliais šliaužioja. Leidžia kalne dieną naktį Marijos radijo muziką (leidžia net penkis!!! radijo imtuvus, tam tikslui pasigaminęs du metalinius seifus, trečią radijo imtuvą ,,vargdienis“ slepia po Popiežiaus garbei pastatytu kryžiu koplyčioje ir t.t.), drumsdamas turistų ir piligrimų rimtį. Pagaminęs porą suoliukų (neva rūpinasi tikinčiųjų gerove), kad prie Marijos ir Kristaus skulptūrų žmonės klauptųsi maldai.  Pasistatęs kamerą kažką seka, filmuoja. O pamatęs, kad į jį kreipiamas dėmesys, nuo popiežiaus atvežto kryžiaus kalno papėdėje į kalną eina keliais. Tik maldos atrodo nerimtos, nes nuolat dairosi į šalis, kažko bijodamasis, sunerimęs.  Atvažiuoja apsimetęs vargšu, akis slepia po kepure, apsiavęs suplyšusius sandalus, bet pažvelgus į jo povyzą ir įmitimą, vargšu nepavadinsi. Prieš metus gyrėsi, kad jis ir dar vienas šiaulietis, vardu Alvydas, čia uždarbiauja, meluodami turistams, kad buvo pasirodžiusi kalne Marija. Pasakoja turistams, kad kalne vyksta stebuklai, todėl pastarieji negailėdami juos apdovanoja pinigais, tikėdami malonių. Tačiau pinigus surenka, o malonės išgaruoja. Jeigu tų kalne paliktų stabų, kryžių, rožančių, paveikslų, netgi paliktų katekizmų, knygų stirtos neštų sėkmę, tai Lietuva būtų pati laimingiausia šalis pasaulyje.

 Tokios kvailos tradicijos niekur kitur pasaulyje nei su žiburiu nesurasi. Matyt, sovietai ne veltui kalne pastatytus stabus  naikino buldozeriais. Gaila vieno, kad neskaitė Biblijos. Jie Dievo akyse atliko gerą darbą, patys to nesuprasdami ir nežinodami. Mano galva didžiausias kalno ,,stebuklas“ - tai prekyvietė tamsuoliams mulkinti, parduodant Dievo uždraustus liejinius, drožinius ir kitus tikinčiųjų reliktus bei pora Judų pasipinigautojų. Kiti stebuklai tik tokie, kad nelaimių, ligų, įvairiausių krizių, nesėkmių, skyrybų už paliktus kalne rakandus – daugėja. Prikrautos kryžių stirtos - nors vežimu vežk. Jos  ne kartą degė. Nejaugi žmonės apakę ir nemato, kad jų darbas ir maldos stabams ar netikriems šventiesiems tik migla ir aidas tyruose?

              PILIAKALNYJE   ŠEIMININKAUJA   NUSIKALTĖLIAI?

Pagalbininkas, padėjęs atnešti granito plokštę, Petras Karoblis, rytojaus dieną (susidariau iš jo paties nuomonę) ją ir pavogė. Apie tai smulkiai jis pats keletui asmenų papasakojo. Tačiau Šiaulių r. policija įkalčių nerado, o kai sutikome talkinti, kad turime jo pasakojimo įrašus, perspėjo, kad už tai galime patys būti nubausti, kad neteisėtai persekiojame vagį. Štai tokią turimę šiandieninę protu nesuvokiamą teisėtvarką, kuri gina tik nusikaltėlius ir patys save. Turime šalies teisinį nihilizmą. Pagalbos iš išlaikytinių praktiškai jokios. Visos pajėgos pajungiamos, jei užkabini klaną, norėdamas atrasti TIESĄ. Tada su tavimi ras būdų susidoroti. Visai visuomenei matomas teisėjos N.Venckienės scenarijus. Piliečių dėmesio susilaukė ir rezonansinės karininkų  V.Pociūno, J.Abromavičiaus vis dar neišaiškintos mirtys, nekalbant apie mįslingas teisėjo Furmonavičiaus, A.Ūso, D.Naruševičienės, D.Kedžio, na ir aibę ne tokių garsių verslininkų ir LR persekiotų piliečių neišaiškintų mirčių. Mano byla, prieš Lietuvą, taip pat laukia eilės Europos Sąjungos Strasburgo teisme. Mat padėjau neįgaliai teisėtvarkai išsiaiškinti tiesą, dėl nekaltai įkalinto fondo globotinio – našlaičio.  Pasirodo ieškovo - sovietinio saugumiečio sūnaus Jarūno Stanislovaičio ( mirkstančio nuo ryto iki vakaro aludėse) daiktai, kuriais apkaltino našlaitį, buvo pas jį patį. Už mano suteiktą teisėtą pagalbą klanui, jie  man surentė 5 bylas ir nuteisė įkalinimu!!! Štai kokį turime pasibaisėtiną teisingumo vykdytojų klaną.

Nerado Šiaulių r. policijos komisariato darbuotojai ir nusikaltėlio dėl karūnos vagystės nuo Marijos statulos Kryžių kalne (jiems buvo duotas konkretus asmuo, padėtas tarsi ant lėkštutės). Nerado policija įkalčių pažeidėjams, kurie 18 metų biznį tebedaro iš mano pastatytos skulptūros, ją prekiaujant atvirukuose, lankstinukuose ar knygose (taip pat policijai perduota surinkta medžiaga su pavardėmis, adresais).  Neva nenustatė, kad skulptūra mano autorinis darbas, nerado autografo. Tereikėjo vieno - apklausti mane. Netgi šiandien tai galima nustyti ir rasime po dažų sluoksniais mano bent kelis užrašytus  inicialus.

 

Ūkininkas Petras Karoblis iš Pasvalio džiaugiasi savo darbo rezultatais. Gerai įmitęs, bet apsimeta varguoliu, nesidrovėdamas mulkina turistus ir renka  iš jų aukas. Klaidindamas  parklupdo patikliuosius ir save ( kai jį praeiviai stebi)  prieš stabus, o Dievo Žodį – TIESĄ, slepia po paveikslais, apkarstydamas kryžiais ar rožančiais. Jo slepiami radijo imtuvai su Marijos laidomis, groja dieną naktį net penkiose vietose. 

Petro Karoblio iš Pasvalio dėka atsirado savavališkai pastatytas raudonų plytų pamatas su pastatyta ant jo maža Marijos skulptūrėle, kad tikintieji turėtų kur lenktis ir  ką garbinti.

  Keistomis aplinkybėmis, man atitaisius klaidą ir nuvertus nuo savo pamato paties įrengtą skulptūrą – stabą, (kad neapgaudinėčiau tikinčiųjų) ir pastačius dvi akmens plokštes su dešimt Dievo Įsakymų,  įvykdytas vandalizmo aktas. Dievo Įsakymai paniekinti, nugriauti, o ant mano įrengto pamato vėl pastatyta skulptūra. Beje, šį kartą skirtingai nei buvusi originali, moteris laiko kūdikėlį (suprask, gimusį Kristų). Kas atliko vandalizmo aktą, niekas neprisipažįsta, policija eilinį kartą neištyrė. Posėdyje tik rajono meras užsiminė, kad nuo mano pastatyto pamato katalikų bažnyčia turės išsivežti skulptūrą į savo bažnyčios šventorių. Aiškiai galima suprasti, kad vandalizmo aktą atliko savavališkai kalne šeimininkaujanti katalikų bažnyčia arba tai atlikta su jų žinia. Tiesa, už pasipriešinimą prieš Dievo nustatytą tvarką ir Jo įstatymų paniekinimą, atliekant vandalizmo aktą, nugriaunant akmens plokštes su 10 Dievo įsakymų ir vietoje jų pastačius betoninę skulptūrą ant mano lėšomis pastatyto pamato Šiaulių parapija nubausta. Tuoj po atlikto vandalizmo akto Kryžių kalne sudegė Tytuvėnų vienuolynas su aukso ir sidabro turtais.  O kai mane Šiaulių rajono susirinkusi kompetetinga komisija spaudė, kad išsiveščiau Dievo įsakymus, meras gavo skambutį, kad įvyko dar viena bausmė – įgriuvo Tytuvėnų bažnyčios stogas.  Pasimetė kovotojai. Dabar rezga, daro sprendimus ir taisykles kaip išsisukti iš padėties. Būkime kantrūs – palaukime.

Policijos akipažai lakstė vienas po kito, kai Kryžių kalne buvo skelbiama Geroji Naujiena - Dievo Žodis - TIESA ir dovanojama krikščioniška literatūra. Tuo metu Judų tarnai skleidė melą. Policija kažkodėl nesiskundė nei materialiniais nei finansiniais sunkumais. Tačiau aiškinantis nusikaltimus, jų neprisišauksi.  

  Šiaulių r. policijos komisariatas surašė teisės pažeidimo aktą Petrui Karobliui už savivaliavimą Kryžių kalne, pagal LR ATPK 188 str. Jis ne kartą perspėtas Šiaulių savivaldybės kultūros paveldo skyriaus vedėjos S.Tauterienės už pažeidimus, tačiau jam perspėjimai - kaip vanduo nuo žąsies. Mano nuomone,  katalikų bažnyčiai ir čia esantiems stabų ir kt. rakandų prekeiviams, jo judiška veikla naudinga klaidinti ir toliau mulkinti žmones. Naudinga, kad Judo kėslai, tikslai, siekiai ir tamsa toliau galėtų egzistuoti.

                                         ANTIKRISTŲ  BLAŠKYMASIS

  Tamsos jėgų darbas išryškėjo, skelbiant Kryžių kalne Dievo Žodį, dovanojant turistams ir piligrimams Biblijas, kitą krikščionišką literatūrą. Pasipylė skambučiai į įvairias instancijas: meriją, ministerijas, smulkiųjų verslininkų asociacijoms, turizmo agentūros administracijai ir t.t., Atrodė, kad dangus griūna. Galbūt iškilo pavojus piktojo tikslams? Dėl skelbiamo TIESOS žodžio juk gali sumažėti prekyba, o jų melas išlįs į viešumą ir Judo tarnai negalės mulkinti lengvatikių su savo niekiniais rakandais. Kalnas subruzdo tarsi širšių lizdas. Policijos ekipažai lakstė vienas po kito, atsirado Judų, kurie policijos pareigūnams skleidė melą, kad krikščionys užsiima prekyba, kelia triukšmą. Netgi tą vietą, kur savo lėšomis su kitų krikščionių pagalba sutvarkiau, atstačiau suskeldėjusį po gaisro pamatą, paminklą, teko palikti. Prašant Šiaulių r. policijos komisariato pareigūnams, gavau parašyti geranorišką pasižadėjimą, kad iš tos vietos negalime skelbti Dievo Žodžio, dovanoti Biblijų, nes trikdome sakralinės vietos rimtį. Bet kai tvarkiau  tą vietą, investavau sutvarkymui savo lėšas, policija leidimo neprašė ir kažkodėl jo nereikėjo. Matyt, dar šventa ta vieta nebuvo. Gal dar katalikams Marija sapnuose nebuvo gimusi? Tačiau P.Karobliui iš tų vietų leisti muziką su Marijos radijo laidomis ir garbinant Dievo kūrinį - Mariją, pasirodo galima. Gal pasaulį sukūrė žemiška Dievo tarnaitė Marija, kad jai atiduodama garbė, šlovė, prieš jos skulpūrą lenkiamasi, prašoma malonių? Prašoma, kad ji mirusi pasimelstų už mus gyvuosius, nes mes pritingime, geriau įmetame kokį skatiką į aukų dėžutę. Nesuvokiame, kad tie pinigai padeda įgyvendinti piktojo tikslus t.y klaidinti pasaulį, kuris tam pasiduoda. Šėtonas kalne pirmas užėmė pozicijas ir jų nepaleidžia.

Biblijoje rasime Dievo siųstą žmogų, vardu Jonas - krikštytojas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų Šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie Šviesą. Jis skelbė ir šaukė: ,,Čia tasai apie kurį aš kalbėjau; tas, kuris paskui mane ateis, pirmiau už mane yra buvęs, nes Jis už mane pirmesnis“.  Tikrai iš Jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip TIESA ir Malonė, Šviesa atėjo per JĖZŲ KRISTŲ. Mąstykime, kad nebarstytume laiko vėjais.

                         KANČIOS IR SKAUSMO IŠKANKINTA LIETUVA

Dabartinė padėtis Lietuvoje primena laikus prieš 2000 metų, kai tuomet greta Kristaus aktyviai veikė ir Kristaus mokymui visaip trukdė fariziejai.

. Šiandieninėje Lietuvoje irgi klesti fariziejai. Jie pabrėžtinai ateina į bažnyčias, įsitaiso pirmose eilėse, po to išeina iš bažnyčių ir toliau tęsia savo kasdienę veiklą-eina meluoti ir sukčiauti. Kristus fariziejams yra tiesiai pasakęs: ,,Jūs esate iš tėvo velnio, nes jis yra melagis ir melo tėvas“. O žmonių tarpe apie tokius veikėjus taip dažnai sakoma: ,,Jų vienas dievas - Mamona“. Bet viskas turi pradžią ir pabaigą, ateis toks laikas - kai kurie fariziejai supras savo klaidas, bet ar nebus taip - kad gali būti jau vėlu jas ištaisyti.?... O tikras tikėjimas daro stebuklus, tik reikia tautai eiti tikėjimo keliu, link tiesos, link vilties ir meilės. Štai dar prieš 20-25 metus kelios Lotynų Amerikos valstybės - Argentina, Urugvajus, Kosta Rika buvo atsidurę skurdo ir korupcijos pelkėje, bet šiuo metu šių kelių kraštų padėtis visai kitokia. Čia labai sumažejo skurdas, korupcija, ekonominė ir politinė padėtis jau stabili, žmonės džiaugiasi, kad įvyko esminės permainos. Bet tai buvo pasiekta einant tikėjimo keliu - daugybė žmonių meldėsi už išlaisvinimą nuo priespaudos, už skurdo pažabojimą. Ir tai davė vaisius.

  Bedieviškas pasaulis bando primesti savo taisykles. Bet tie krikščionys, kurie tvirtai laikosi savo principų ir kitus uždega eiti link tikrų vertybių, kurie moko kertinių Kristaus mokymo dėsnių - tai ta uola, ant kurios statoma galinga tikro tikėjimo tvirtovė. Žinoma, tiek senų laikų inkvizitoriai, tiek šiuolaikiniai  puola ryžtingus tikėjimo skleidėjus. XV-XVI amžiuose buvo nuožmiai persekiojami Janas Husas, Džiralomas Savanorola, Martynas Liuteris, XX amžiuje-Tomas Mertonas, Martynas Liuteris Kingas, Aleksandras Menis. Bet persekiojimai ir net nuožmūs nužudymai (štai amerikiečių pastorius M.L.Kingas buvo nušautas, o žymus Rusijos stačiatikių dvasininkas A.Menis sukapotas kirviu) nusustabdo tokių krikščionybės švyturių įtakos. Priešingai - daug žmonių, pamatę, kad vyksta tokie persekiojimai, susidomi tikėjimo tiesomis, įtiki ir vis plačiau skleidžia krikščionybės šviesą. Pati gamta duoda perspėjimus ir šaukia - išsilaisvinkime iš pražūties pančių. Atsibuskime.